Paieška Gamtoje – ne vienišas

Gamtoje – ne vienišas

Augustas UKTVERIS

Savaitraščio „Žaliasis pasaulis“ vyriausiasis redaktorius

 

Dar mokydamasis Endriejavo vidurinėje mokykloje ne kartą esu pastebėjęs nušvintantį tos mokyklos direktoriaus Antano Žemgulio veidą. Tačiau labiausiai laimės turįs tas žmogus išrodė visai ne klasėje, o po pamokų, kada matydavau minantį dviratį artimiausio ar tolesnio miško link. Būdavo tada mokyklos direktorius pasidabinęs dideliais žiūronais, dar didesniu fotoaparatu (teisingiau – vadinamuoju foto šautuvu, su ilgu objektyvu). Dėstė direktorius chemiją ir astronomiją. Tačiau dabar įsitikinu, jog galėjo dėstyti ir biologiją, ir geografiją, ir... Galėjo ir vesti vaikus į mišką, kuris buvo Antanui, eigulio sūnui, tarsi vaikystėje gerai perskaityta enciklopedija. Ne knygose, o tikrovėje.

Lygiai tris dešimtis metų (iki 1992-ųjų) buvo mokyklos direktorius, pusšimtį paskyrė gamtos stebėjimams, fotografavimui. Nors ir tikras šautuvas ant peties kabo, tačiau, pamačius kokį žvėrį, pirmiau nufotografuoti jam reikia, o po to... „nebuvo atvejo, kai vyrai man priekaištautų. Suprasdavo, jog atsisakęs šautuvo, pats lieku be laimikio. O varovo pareigose buvau nepriekaištingas – niekuomet nenuklysdavau ir nepasiklysdavau...“ – rašo naujojoje savo naujoje knygoje „Gamtoje – ne vienišas“ nesenstantis gamtos bičiulis, pernai Lietuvos kaimo šviesuolio titulą pelnęs Antanas Žemgulis, besidomintis visa kuo, kas gyva, tad nūnai patampantis ir savotiška gamtos enciklopedija.

Ne vien. Ir gamtosaugininku. Štai sovietinėje Lietuvoje valdžia buvo sumaniusi net Aukštąjį Tyrą, esantį tarp Endriejavo ir Rietavo, paversti durpynu. Kitokios nuomonės buvo mokslininkai, iš jų – ir profesorius Česlovas Kudaba. O Antanas Žemgulis sakė, jog idėja suniokoti Aukštąjį Tyrą jį tiesiog sukrėtė. Parašė tuomet straipsnį apie tokio kėslo galimą žalą į tuometinį oficiozą – „Tiesos“ dienraštį. Pateikė ir savosios Aukštojo Tyro stebėjimo medžiagos, o kartu – ir  vienadienio gerviuko nuotrauką. Tuo metu Antanas Žemgulis, kaipo vietinis Aukštojo Tyro stebėtojas, pateikė savų stebėjimų duomenis ir mokslininkams. Koks buvo džiaugsmas, kai gamtininkai laimėjo – Aukštasis Tyras tuomet buvo paskelbtas kraštovaizdžio draustiniu.

Knygoje „Gamtoje – ne vienišas“ Antanas Žemgulis rašo: „...brendu lyg per nuosavą aukštapelkę, džiaugiuosi, kad dar ilgai čia burbuliuos tetervinai, patelės vedžios pro viržius tetervinukus, ant kimsų paslaptingai švilpčios dirviniai sėjikai, pypsės kuolingos, orą staigiais sparnų mostais kapos ir klykaus pempės, pušaičių viršūnėse nerimastingai supsis geltonosios kielės, ežerėliuose vedžios šeimynas antys...“

Vėliau Antanas ne kartą, tarsi į šventovę, susiruoš į Aukštąjį Tyrą. Per naktį klausęsis vilkų kalbos, kitų gamtos teatro garsų, pasitikdamas rytą ne atsitiktinai rašys tokius žodžius: „Vilkų koncertas ir susitikimas su plėšriosiomis medšarkėmis – ne toks jau blogas atlygis už nakties žygio nepatogumus“.

Nedaug tokių neetatinių gamtos stebėtojų esama Lietuvoje. Gebančių gamtoje būti kaip namuose, gebančių tokia gražia žodžių akvarele pateikti savuosius įspūdžius.

Verčiu naujosios Antano Žemgulio knygos puslapius. Gaila, jog šįsyk galiu pateikti Lietuvos kaimo šviesuolio kelių akistatų gamtoje tik tris štrichus.

 

Apie išgelbėtą briedį.

 

„(...) Pasuku į mišką ir netrukus pamatau vandenyje briedį. Kyšo iš juodrudės tyrės purvina galva su dvišakiais ragais, tik akys blizga. Prieinu, pasilenkiu: „Blogi tavo reikalai“, - sakau. Nespėju atsitiesti, kai briedis iškėlęs priekines kojas taip teškia į šokoladinę tyrę, kad man net akis užlipdo (...).“

 

Apie vapsvaėdžio stebėjimus.

 

„(...) Lizde susigūžę tupi du balti, juodom dėmelėm pamarginti, vapsvaėdžio jaunikliai. Nors jie vargu ar moka savarankiškai lesti, lizde padėta pora didokų vapsvų korių, pats lizdas taip pat kvepia koriais (...).“

 

Apie išgelbėtą gandriuką, kursai buvo prasmegęs katilinės kamine, tačiau Antano gelbėtas net iškertant mūre landą kamino link.

 

„(...) Anglišku stiliumi kalbinu: „Ar tau viskas gerai? Kaminą, reikia manyti, išvalei nepriekaištingai“ (...). Priropojęs per suodžius imu gandrą į rankas (...). Buvo džiugu, kad gandras krisdamas į kaminą nesusilaužė sparnų ar kojų. Bet ar atpažins pajuodėlį seniai gandrai? Atpažino, pamaitino. Suteptas plunksnas išskalbs lietus. Ir mane šeimyna bei kaimynai atpažino. Pasitiko kvatodami (...).“

 

Skaityta  Nacionalinio radijo laidoje „Gamta – visų namai“ (2007 08 25).

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"