Paieška Grūdinkimės!

Grūdinkimės!

 

Grūdinimasis – įvairių procedūrų sistema. Pagrindinis tikslas - padidinti organizmo atsparumą besikeičiančiai aplinkai, ypač meteorologinėms sąlygoms.

Žmogus per parą daug kartų pakeičia aplinką, todėl organizmas turi prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų ir užtikrinti pastovią kūno temperatūrą. Jeigu žmogus nėra užsigrūdinęs ir susiduria su stipresniais poveikiais (šaltesnis oras ar vanduo) negu tie, prie kurių yra pripratęs, susergama. Tinkamai parinktos ir sistemingai atliekamos grūdinimo procedūros tobulina organizmo gebėjimą koordinuoti šilumos gaminimą ir jos išspinduliavimą pagal aplinkos sąlygas ir padeda išvengti tiek kūno peršalimo, tiek perkaitimo.

Organizmo grūdinimas sustiprina atsparumą nepalankioms klimato sąlygoms (aukštai ir žemai oro temperatūrai, atmosferos slėgimo pokyčiams ir t.t.). Šiuolaikinės gyvenimo sąlygos, drabužiai, transportas padeda išvengti daugelio organizmui nepalankių faktorių, todėl sumažėja jo atsparumas.

Tik sistemingai grūdinantis galima organizmą išmokyti prisitaikyti prie nepalankaus aplinkos poveikio ir vėl sustiprinti jo apsaugines jėgas. Grūdinamasi sistemingai veikiant vienokiam ar kitokiam faktoriui (šilumai, šalčiui), ilginant jo veikimo laiką ir didinant dozę.

Pavyzdžiui, sistemingai veikiant organizmą šalčiu, jis pasidaro atsparus šalčiui, o sistemingai veikiant šiluma, jis geriau toleruoja karštį. Nutraukus procedūras, įgytas organizmo atsparumas vėl pradeda mažėti, o praėjus 1-1,5 mėnesio, visiškai išnyksta.

Paprastai svarbiausiu laikomas organizmo grūdinimas šalčiu, nes būtent jis padeda išvengti ūmių kvėpavimo takų ligų. Organizmas pamažu pratinamas prie kaskart žemesnės temperatūros. Pripratus prie šalčio, organizmas geba greičiau sušilti: kai oda geriau aprūpinama krauju, lengviau išvengiama peršalimo ligų ir nušalimų. Neužgrūdinus organizmo (nepripratus prie šalčio), net nedidelis tam tikrų kūno dalių nušalimas išplečia nosies gleivinės kraujagysles, skatina sekreto išsiskyrimą ir gali sukelti ūmų viršutinių kvėpavimo takų           katarą.
Organizmo atsparumą šalčiui didina oro bei saulės vonios ir vanduo. Ypač efektyvios vandens procedūros: aptrynimai, apipylimai, dušas, maudymasis. Iš pradžių naudojamas kambario temperatūros vanduo. Vėliau jo temperatūra mažinama, o procedūros trukmė ilginama.

Būnant karštame ore, organizmas gali perkaisti. Vengiant to, reikia organizmą pratinti prie tokių sąlygų: sistemingai atliekamos ir nuolat ilginamos karščio procedūros skatina prakaitavimą ir pagreitina šilumos atidavimą. Pagerėjus kūno šilumos atidavimui, net būnant aukštoje temperatūroje, normaliai plaka širdis ir nesumažėja darbingumas.

Atsparumas atmosferos slėgimo pokyčiams ugdomas kopiant į kalnus, dalyvaujant alpinistų stovyklose, pamažu pratinantis prie aukščio.

Grūdinimosi režimą nustato gydytojas, atsižvelgdamas į paciento amžių ir sveikatą. Susirgus grūdinimo procedūros nutraukiamos, o pasveikus vėl atnaujinamos.
Ypač atsargiai turi grūdintis vyresnio amžiaus žmonės. Jiems būtina reguliariai lankytis pas gydytoją, nes tokiame amžiuje organizmui sunkiau adaptuotis, po procedūrų reikia daugiau laiko atsistatyti fiziologinėms funkcijoms. Tokio amžiaus žmonėms ypač rekomenduojamos oro vonios (verandoje, balkone, medžių pavėsyje), atliekamos apsirengus plonais drabužiais. Pasimankštinus naudinga kūną aptrinti drėgnu rankšluosčiu, apipilti vėsiu vandeniu, trumpai pasimaudyti 20
° C temperatūros vandenyje, esant tokiai pat oro temperatūrai

Tyrimai parodė, kad greičiau ir geriau užgrūdinami sveiki, o dažnai sergantiems, fiziškai silpniems grūdintis reikia labai atsargiai: stebėti atsakomųjų reakcijų pobūdį, nuosekliai ir laipsniškai didinti dirginimą, nuolat konsultuotis su gydytoju.

Viena iš paprasčiausių ir prieinamiausių grūdinimo priemonių yra vanduo. Grūdinimasis juo veikia stipriau negu oro vonios, todėl labai svarbu laikytis visų grūdinimosi sąlygų. Pati švelniausia iš vandens procedūrų yra apsitrynimas kambario temperatūros vandeniu. Apsitrinama vandenyje sudrėkintu rankšluosčiu, plaušine arba ranka. Iš pradžių trinama viršutinė kūno dalis - kaklas, rankos, krūtinė, nugara; vėliau - pilvas, juosmuo, kojos. Po to tos vietos sausai nušluostomos ir trinamos sausu rankšluosčiu. Apipylimai vandeniu — vienas seniausių organizmo valymo, grūdinimo ir gydymo priemonių. Ypač naudingos apipylimo procedūros, kurias galima daryti namie, pirtyje, ilsintis prie jūros, ežero ar upės. Apsipilti galima patiems, bet geriausia turėti pagalbininką. Svarbu vandenį pilti pamažu, kad jis aplietų visas kūno vietas. Pirmą kartą geriausia naudoti 30-33° C temperatūros vandenį. Vėliau jo temperatūrą pamažu galima sumažinti iki 20-15° C, o gerai užsigrūdinus - net iki 10° C. Ypač atsargiai prie šalto vandens reikia pratinti vaikus. Darant kontrastinius apipylimus, rekomenduojamas 10-15° C vandens temperatūrų skirtumas. Geriausia tokias procedūras daryti greitai, esant 15-16° C šilumos. Prieš procedūrą reikia vėsiu vandeniu sudrėkinti veidą, kaklą, rankas ir pažastis, o po jos  - visą kūną patrinti šiurkščiu rankšluosčiu. Kai kurie specialistai pataria po procedūros kūno nešluostyti, bet mankštintis, kad greičiau sušiltų organizmas. Šiuo atveju labai svarbu, kad patalpoje būtų pakankamai šilta ir nebūtų skersvėjo. Nusilpusiems žmonėms patartina po procedūros pagulėti šiltame patale.

 

Parengė Reda GATAVECKAITĖ

Kauno apskrities visuomenės sveikatos ugdymo centro sveikatos edukologė

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"