Paieška Neįprasminant diktatūros...

Neįprasminant diktatūros...

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pasikalbėjimas su šalies  aplinkos ministru Arūnu KUNDROTU vieną iš paskutinių vasaros dienų: „Ar karštoji vasara (ne vien apie orus kalbant) koreguoja prioritetus šalies aplinkosaugoje?“

 

Gerbiamas ministre. Nutuokiu, jog aplinkosauga, plačiąja prasme, nėra koks didis verslas, tačiau, kita vertus, kai sukuriama sveika gyvasčiai aplinka, kokio geresnio verslo rezultato ir laukti nebereikėtų...

Toks būtų aplinkosaugos pagrindinis tikslas, kurio link einame įvairiausiais prioritetiniais laiptais, laipteliais. Žinau, jog apie prioritetus Jūs visada kalbate labai tiksliai, pradedate vardinti nuo svarbiausių.

Tačiau, prieš eidamas į Jūsų kabinetą, prieš pokalbį prie įjungto diktofono, pagalvojau, jog tuos prioritetus būtų galima pagretinti prie gausios šeimynos ar kokio nemenko būrio giminaičių... Ir kaip čia dabar kažką pakelsi ant rankų, o kitus lyg ir nustumiant... Tiesa, gausioje šeimynoje su vaikais galima kiek ir aiškiau samprotauti. Kad ir šitaip: studentui reikia didesnių ir brangesnių batų, moksleiviui pakaks ir kiek pigesnių...

Tad ar būtų galima tuos prioritetus aplinkosaugoje pagretinti prie anų minėtųjų batų gausioje šeimoje įsigijimo?..

 

Iš tikro, jeigu ištekliai būtu neribojami (tiek žmonių, tiek materialinių vertybių), prioritetai nebūtų tokie reikšmingi. Tačiau kol kas reikia numatyti koks dėmesys bus skiriamos atskiroms konkrečioms problemoms. Kita vertus, vienoms problemoms reikia labai daug investicijų, kitur – kur kas mažesnių.

O prioritetai lieka tie patys: vandens sektorius, nuotekų valymas, nuotekų ir vandentiekio tinklai, rūpestis geriamuoju vandeniu. Štai Kaune anksčiau prioritetas buvo nors pastatyti vadinamąją mechaninę nuotekų valyklą, o dabar jau rūpestis – biologine nuotekų valykla. Nuotekų valymo plotmėje dabar svarbu ir žvilgsnis į mažesnius miestus bei miestelius, kur nuotekos kol kas nevalomos ar blogai išvalomos. Reikia kuo didesniam vartotojų ratui užtikrinti kokybišką paslaugą. Tiesa, dažnai kalbame, jog Lietuva geriamojo vandens giluminiais ištekliais yra turtinga, tačiau greta turime prisiminti, jog apie vienas milijonas gyventojų dar naudoja geriamąjį vandenį iš šulinių. O juose nėra tos kokybės, kurios norėtume.

Žinia, pagrindinis prioritetas mūsų šalyje (ir lėšų, ir kitais aspektais vadovaujantis) vis dėlto yra atliekų tvarkymas. Čia dar reikia labai daug nuveikti. Manau, jog iki 2009 metų vidurio jau turėsime vadinamąją sąvartynų tvarkymo sistemą. Tačiau daug reikia dirbti dėl rūšiavimo sistemos įdiegimo, dėl biodegraduojančių medžiagų išskyrimo ir tvarkymo sistemos sukūrimo... Reikia galvoti ir apie atliekų deginimo būdus ir t.t. Čia labai svarbu, jog būtų savivaldybėse persilaužimas dėl atliekų rūšiavimo. Iki metų pabaigos valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas numato tam tikras užduotis, kurių vykdymas dar tik įpusėjo.

Beje, reikia nepamiršti, kai jau kalbame apie prioritetų puokštę, ir antrinių žaliavų rūšiavimo.

Oro taršos, oro kokybės dalykai taipogi turi būti nuolatiniame akiratyje. Ši sritis gal ir nėra susieta su tokiomis investicijomis, kaip anksčiau aptartieji prioritetai, aplinkosaugos sektoriai, tačiau neramina juk ir visuomenę, kai pastebima padidėjusi oro tarša kietosiomis dalelėmis. Tai ypač aktualu didiesiems miestams. Neturime šioje srityje kuo džiaugtis.

Ar galime nusigręžti nuo tokios aktualijos, kaip gyvoji gamta. Vien Natura 2000 tinklas kiek kelia rūpesčių, neminint jau darbų šalies saugomose teritorijose.

Norėčiau čia akcentuoti, jog saugomose teritorijose jau imame kur kas labiau pastebėti savosios veiklos rezultatus. Ypač tada, kai investuojame į lankytojų centrus, informacinę sistemą, apleistų statinių tvarkymą, valymą. Žinia, saugomose teritorijose neramina nelegalios statybos atvejai, net ir nelemtieji vadinamieji nameliai ant ratų. Gerai, kad poreikiai poilsiui gamtoje didėja, tačiau to poilsio formos aplinkosaugininkus dažnai ir neramina.

Aktualios mums ir globaliosios klimato kaitos problemos. Negyvename juk kokioje atskiroje terpėje, esame tame pačiame pasaulyje, kuris dažnai jau pavadinamas dideliu kaimu. Ir mums aktualus toks ryšys, tarkime, tarp klimato kaitos ir būsto sektoriaus. Čia gal ir gyvenimo kokybės tam tikras aspektas, kita vertus, labai svarbu, kad šioje sferoje būtų sunaudojama kuo mažiau energetinių išteklių, kas susieta su atmosferos oro užteršimu.

 

Aplinkos ministerijos sekretorius Inesis Kiškis, prisistatydamas neseniai Aukštadvaryje šio regioninio parko būstinės bei Lankytojų centro atidarymo šventėje, lyg ir pajuokavo, lyg ir rimtai pasiguodė: esu tas žmogus, ant kurio nūnai visus, gyvybę prarandančius dėl ES lėšų panaudojimo Lietuvoje, sukabina... Iš tikro, statybinių medžiagų, statybininkų atliekamų darbų kainų kadriliai viską koregavo, tad finansiniais (o ir prioritetų) degėsiai pakvipo ne vien Kaune, Marvelėje, kur statoma biologinė nuotekų valykla...

 

Manyčiau, jog čia esama dviejų problemų, kurias, kartu su sprendimais, reikėtų atskirti.

Yra pasirašyti kontraktai, susitarimai (Kauno biologinės nuotekų valyklos atvejis), kai po to kainų peržiūra yra pakankamai apribota. Tačiau ir šiuo atveju pozicijos yra derinamos. Manau, jog artimiausiu metu tai bus galima išspręsti.

Kita dalis – būsimieji kontraktai, kai reikia skelbti konkursus, parinkti nugalėtojus. Čia jau žinome, jog indikuotos vertės bus viršijamos.

Procesai, kokie jie bebūtų, nėra paliekami likimui. Nuolat tariamės ir su Finansų ministerijos atstovais, ir Vyriausybėje. Ieškome įvairių sprendimo būdų. Galbūt vandentiekio ir kanalizacijos tinklų renovavimas atitols... Tiesa, tinklų plėtros atidėlioti tikrai nenorėtume, tai yra tiesiog prioritetinis dalykas. Kas iš to, jog bus nuotekų valykla, kai atskiri rajonai lieka nesujungti su ta valykla naujais tinklais. Aplinkosaugine prasme, rezultatas yra blogas.

Ieškome čia sąsajų ir su savivaldybėmis. Jose taipogi reikėjo ir anksčiau galvoti apie valymo įrenginių paleidimo terminus, kol dar kainų šuolio nebuvo... Prasnaudus, laukiant centralizuoto projektų rengimo (kai siekiama papildomo finansavimo ir iš valstybės biudžeto) taipogi nukenčiama.

 

Susivokiu, jog snūduriavimu kaltinate kiek ir Kauno miesto savivaldybę?..

 

Dėl Kauno kiek kitaip. Situacija kiek sudėtingesnė. Kita vertus, jei statybų eigoje didintume skiriamas lėšas, kaip tada vertinsime konkurso rezultatus?.. Tas, kuris konkurse buvo užėmęs antrą vietą, aiškins, jog lėšas planavo didesnes, įvertino situaciją, štai dėl to ir nelaimėjo konkurso (dėl kainų skirtumo). O laimėtojas, kuris siekė laimėti konkursą, štai ir prašo naujų lėšų... Štai čia atsiveria komplikacijos (net ir teisiniais aspektais vadovaujantis).

 

Tie, kurie vis dažniau lankosi gamtoje, ima ir supyksta: kokie čia gali būti prioritetai, jei gamta – pavainikio vietoje... Bent tokią mintį kiek papiršo ir Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos Gyvūnijos naudojimo kontrolės skyriaus vedėjas Kęstutis Motiekaitis. Šis pareigūnas neseniai Žemės ūkio ministerijoje surengtame pasitarime dėl žūklės, žūklavimo Lietuvoje tvarkos atsiduso: kai kurių brakonierių techninis arsenalas jau kelis kartus pranoksta mūsiškį, o ir darbuotojų kaita mūsų inspektorių gretose neitin guodžianti...

Tai tik įtikintų, jog podukrų, posūnių aplinkosaugos baruose lyg ir neturi būti... Kita vertus, aplinkosaugos inspektorius savo amunicijos arsenalu gal ir ne visada turi konkuruoti su kokio naujojo lietuvio-brakonieriaus technine ekipiruote?..

 

Nemanau, jog lenktyniavimas katerio variklio galiomis (ar kitokiais pajėgumais) būtent ir yra perspektyvus kelias. Žinia, kiekvienas inspektorius privalo turėti vadinamąją bazinę įrangą: valtis, automobilis, fotoaparatas, vaizdo kamera ir t.t. Su įvairiais pažeidėjais ir kovoti reikia įvairiai. Įsigijome vaizdo kameras, tad ir galvojome, jog vaikyti po kokį ežerą ar marias pažeidėją nėra prioritetinis dalykas. Tai netikslinga ir žmonių laiko bei kitokių išteklių naudojimo atžvilgiu. Svarbu yra tik fiksuoti pažeidėją. Siekiant ir viešumo. Manau, jog niekas nenori būti viešinamas iš blogosios pusės.

Štai, kad ir užfiksavus leidimąsi hidroplanu kokios saugomos teritorijos ežere, tą medžiagą pateikus viešai, minėto hidroplano savininkas jau yra nepatogioje situacijoje. Kita vertus, turint vaizdo įrašą, ir nubausti nesunku. Čia reikia bendradarbiauti ir su kitomis struktūromis, tarkime su tais, kuriems rūpi aviacijos sauga.

Norėčiau pasakyti, jog dažnai, kai kalbame apie brakonieriavimą, esama spalvų sutirštinimo. Kartais brakonieriavimu dangstoma net netikusi vandens telkinių įžuvinimo politika ar praktika. Esama manipuliavimo šioje srityje, nors ir nenorėčiau teigti, jog brakonierių nebėra, jog prieš juos nereikia turėti priešnuodžių.

 

Aplinkosaugos, gyvosios gamtos inspektoriai neretai pokalbiuose pasiguodžia, jog daug laiko tenka prasėdėti prie kompiuterio, siekiant informacijos tikslingo apdorojimo. Girdi, tada gamtai, pasidairymams po ją laiko kaip ir nebelieka...

 

Nereikėtų gretinti: kompiuteris – vietoje buvimo gamtoje. Gyvenimas pradėjo diktuoti kitokį veiklos pobūdį. Specializuojamasi. Kiekvieno regiono aplinkos apsaugos departamente yra specializuotos grupės, kurios tam ir skirtos: buvimas gamtoje, medžioklės bei žūklės priežiūra ir pan. Tiesa, su minėtų departamentų direktoriais diskutuojame: kuriuo keliu eiti? Tradicinius inspektorius, kurie nemenką laiko dalį skirdavo brakonierių gaudymui, reikia labiau orientuoti į taršos problematiką iš pramonės įmonių. Šiandien tradicinis aplinkosaugos inspektorius, esant įmonėse savitoms technologijoms, tikrai nebegali žinoti visko. Būtina specializacija. O gyvosios gamtos apsaugą taipogi reikia dar labiau specializuoti. Stiprinant disponuojama įranga. Vieningo požiūrio tarp departamentų vadovų taipogi nesama. Ir tai suprantama. Nes, tarkime, kauniečiai, vilniečiai juk skiriasi nuo Utenos regiono, kuriame labiau akcentuojama gyvosios gamtos apsauga.

 

Minėdami prioritetus norime šiokios tokios tvarkos. Tačiau visuomenėje atsitinka ir taip, jog imame nepasitikėti ir pačiais žmonėmis. Štai neseniai būta žmonių, pareigūnų, kurie, išmanydami jurisdikcijos (teisės teisti) reikaliukus, ėmė ir patraukė Rūtą Baškytę už skverno: ateik, pasiaiškink... Ir gali pareigūnui tekti pasiaiškinti net už tai, kodėl kalnas prie Antano neateina... Kita vertus, tik nieko neveikiantis jokios klaidelės nepadarys (nors taip taipogi nenorėčiau kalbėti – didžiausia klaida pareigūnui juk ir būtų tada, kai kiauras dienas nieko neveikia).

 

Čia, žinia, nėra koks prioritetas, greičiau atsirandantis stabdis, kuris taip ryškiai matomas. Turiu pasakyti, jog mūsų veikloje įvairiausių tiesioginių ir netiesioginių paspaudimų esama ganėtinai. Su tuo tenka susidurti įvairių sričių pareigūnams.

O dėl Rūtos Baškytės? Tai iš teisininkų pusės lyg ir mazochistinis žygis, išsimušant iš savo gretų partnerę... Juk prokuratūra pati yra iškėlusi kai kurias bylas, susietas su saugomomis teritorijomis, dalyvauja teismuose, o Rūta Baškytė yra labai svarbus asmuo, kuris minėtose bylose gali itin patalkinti prokurorams. Tad visai nesuprantama, kas čia vyko... Gerai, jog atitinkamai reagavo ir Generalinė ir Apygardos prokuratūros. Ir galop buvo padaryti logiški sprendimai.

Aš dar karjeros pradžioje sakiau, jog tos akivaizdžiosios gamtosaugos, aplinkosaugos problemos (nesutvarkyti pesticidai, vandenvala ir t.t.) yra pagal pečius, tačiau tokie dalykai, kaip užkulisinė, t.y. ne visų matomoji veikla... Visai tai – ir žemės reformos, privatizavimo proceso pasekmės. Kai įsigyja žemę saugomose teritorijose, visada esama noro kažką daryti, statyti, tad ieškoma užkulisių, užtarėjų. Siekiama daryti tai, kas tose saugomose teritorijose yra neleidžiama. Tada, kai nebuvo atitinkamų planų, atitinkamo suvokimo, tačiau buvo sprendžiama, viskas atsigręžė atgal, esame kaltininkai dėl įvairiausių bėdų. Nors tos bėdos jau buvo užprogramuotos seniai. Ir visai ne dėl Aplinkos ministerijos kaltės. Ką dabar mes galime priešpastatyti labai galingam ekonominiam interesui? Sudėtinga, tai tikrai kasdienėje veikloje kokio komforto nesuteikia... Karas su privatininkų interesais, kurių realizuoti neleidžia įstatymai, kai kurių piliečių suvokiami kaip pagalių kaišiojimas į verslo ratus, gerovės kūrimą ir t.t. Mes iš tikro nesame pagalių kaišiotojai, o tik įstatymų vykdytojai.

 

Neatsitiktinai ir mūsų šalies žiniasklaidoje pastebėjau naują terminą, pakeičiantį įstatymo diktatūrą: „pinigo diktatūra“. Esama žmonių, kurie jau užkloti pinigų (s)mėliu, tad kalba kaip iš po žemių.

 

Nenorėčiau teigti, jog visi tie, kurie turi didesnius piniginius išteklius, nori mindžioti įstatymus, naudoti įvairias spaudimo priemones ir prieš mus. Įmonės, kompanijos, asmenys, turintys rinkoje gerą vardą, niekada taip nesielgia. Manau, jog tendencija yra vis gerėjanti. Ypač tada, kai ir konkurentas pamato, jog rinkos partneriui nepavyko tos įstatymo sienos pramušti. Šurmuliuoti bando labiau tie, kurie turi vienadienių interesų. Kita vertus, atsiranda ir visuomenės nepakantumas tokiems vienadieniams, egoistiškiems interesams, o ir firmos, kompanijos, asmenys ima vis labiau suvokti, jog taipogi turi atsakyti už savo veiksmus.

Po kokių penkerių metų, manau, situacija ir šioje srityje pagerės. Štai ir šiandien (2007 08 28, – red. pastaba) kalbėjausi su Zarasų meru, kuris įsitikinęs, jog ir plėtojant turizmą taipogi reikia turėti ne vieno kurio kaimo, o viso rajono planą, viziją.

Tad nuo minėtosios „pinigo diktatūros“ taipogi gydomasi tvirta pozicija ir laiku. O atsiradus nors ir vienam neigiam precedentui išlaikyti tvirtą poziciją jau ir nebeįmanoma.

 

Dėkoju už pokalbį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"