Paieška Pamojuokim paskutiniams gandrams

Pamojuokim paskutiniams gandrams

Selemonas PALTANAVIČIUS

 

Atvėrėme duris rudeniui...

Dar ilgai šilti, net karšti orai primins vasarą, tačiau kalendorius mus negailestingai grąžins realybėn, į vis labiau vėstančias naktis, rūkuose paskendusius vakarus ir rasotus rytmečius. O viską vainikuos geltona rudens spalva.

Rugsėjo pradžioje stebime vis aktyvesnę paukščių migraciją. Tačiau labiausiai laukiame baltųjų gandrų – juk jie dar kartais pasirodo pavieniui ar pulkeliais. Rugsėjo gandrus galime vadinti vėluojančiais, nes didžioji jų dauguma išskrido dar vasarą, pačioje jos pabaigoje. Tik kai kuriais, ypač lietingais ir šaltais metais, gandrų vados vėluoja, savarankiško gyvenimo mokslas trunka neilgai. Šiemet gandriukai lizdus paliko anksti, nors labai ilgai jų nepamiršo: daug kur jaunikliai lizduose dar stoviniavo rugpjūčio 20 dieną. Žinoma, jie puikiai skraidė, netgi maistą mokėjo patys pasigauti. Tačiau gimtų namų trauka išliko ilgam...

Paukščiai neturi laiko matavimo prietaisų, tačiau daug ką daro tiksliau ir konkrečiau už žmones. Lietuvoje nuo seno sakoma, kad gandrų išskridimo diena yra šventas Baltramiejus, taigi - rugpjūčio 24-ji.  Žinia, paukščiai išskrenda ne visi vienu metu, tačiau mūsų protėviai kažkaip įžvalgiai nustatė šią datą. Daugiau kaip prieš dešimtmetį atlikę apklausas įsitikinome, kad po švento Baltramiejaus  gandrai mūsų krašte jau yra retenybė. Lietuvą palikę gandrai keliauja palengva, apsistodami pakeliui surastose maisto gausiose vietose.

Baltųjų gandrų  kelionės visada buvo apgaubtos daugybės paslapčių. Daugiausia jų tyrimui pasitarnavo žiedavimas - per 100 metų žieduojant gandrų jauniklius gauta tūkstančiai  pranešimų apie jų radimo vietas. Tiesa, žinios ateina apie žuvusius, nušautus, rastus nusilpusius žieduotus paukščius. Nors šie pranešimai – vertinga informacija, tačiau jos nepakanka siekiant ką nors sužinoti apie keliaujančių paukščių maršrutus. Naujų vėjų gandrų migracijos tyrimuose įnešė prie paukščių pritvirtinti siųstuvėliai. Nors ši priemonė žymiai brangesnė už aliuminio lydinio žiedus, tačiau jeigu paukštis gyvena ilgai ir siųstuvėlį maitinanti baterija neišsikrauna, iš vieno taip paženklinto individo galima sužinoti tiek, kiek duomenų nesuteikia šimtai aliuminio žiedais sužieduotų paukščių.         

Kaip tik, pasinaudodami šiuo metodu, vokiečių specialistai neseniai atliko įdomius baltųjų gandrų kelionių į žiemavietes tyrimus. Iš esmės, taip buvo pakartotas daugiau kaip prieš 70 metų J.Tynemano Rasytėje (dabar Rybačis Kuršių nerijoje) atliktas eksperimentas. Pirmosios pasaulyje ornitologinės stoties įkūrėjas J.Tynemanas grupę jaunų gandrų laikė voljere ir juos paleido skristi tada, kai visi kiti gandrai, galėję jaunikliams „parodyti“ kelią, jau buvo toli. Apie tai iš anksto buvo paskelbta laikraščiuose, tad iš įvairių vietovių vienas po kito plaukė pranešimai, padėję atkurti savarankiškai skridusių gandriukų kelią. Pasirodė, kad jis niekuo nesiskyrė nuo įprasto gandrų migracijos kelio.

2000 metais Kuršių nerijoje vėl buvo išauginti gandriukai, iš kurių dviems pritvirtinti siųstuvėliai, kiti buvo sužieduoti aliuminio žiedais. Gandriukai išleisti rugsėjo 7 dieną netoli Zelenogradsko ir ketvertą dienų laikėsi vietoje. Paskiau jie nuskrido pietvakarių kryptimi, tačiau rugsėjo 18 d. vienas gandras žuvo prie Lenkijos–Vokietijos sienos. Jo dar veikiantį siųstuvėlį surado po 2 metų. Likęs gyvas gandras nukeliavo tolyn ir spalio pradžioje buvo Prancūzijoje, prie Viduržemio jūros (Nymo miesto apylinkėse). Spalio 7 dieną 11 valandą 15 minučių nuo San Tropezo jis pakilo skristi per jūrą. Tik kitos dienos vidury (13 valandų 44 minutės) jis pasiekė Tuniso pakrantę, įveikęs mažiausiai 752 kilometrus. Nors kažkur pakelėje buvo Korsika ir Sardinija, bet jis nesileido čia, o skrido tiesiai. Perskridęs Viduržemio jūrą, jis pasileido tiesiai į pietus, tačiau po 10 dienų sugrįžo atgal ir čia, Šiaurės Tunise bei Alžyre, gyveno iki kitų metų rugpjūčio vidurio.

2001 metų rugpjūčio 12 dieną gandras vėl pakilo kelionėn ir, kirtęs Alžyrą, Nigerį (vadinasi, perskridęs Sacharos dykumą), pasiekė Čado ežeryną Nigerijos bei Kamerūno šiaurėje. 2002 metų vasario vidury jis pakilo skrydin į šiaurę – vėl kirto Sacharą ir kovo 8 dieną pasiekė Alžyro pakrantę, kur praleido 2 mėnesius. Tik gegužės 5 dieną jis patraukė į vakarus, ties Gibraltaru perskrido siauriausią jūros vietą ir gegužės 27 dieną pasiekė Ispanijos šiaurę. Čia gyveno iki vasaros pabaigos.

Rudenį, rugsėjo 3 dieną siųstuvėliu paženklintas gandras pakilo skristi į pietus, tačiau po 3 dienų pasiekė pietinę Ispanijos dalį ir čia išbuvo visą žiemą. 2003 metų kovo 1 dieną pagaliau patraukė į šiaurę, gimtinėn. Kovo 30 dieną jis jau buvo Lenkijoje, Olštyno apylinkėse, kur gyveno visą vasarą. Gaila, kad taip ir nebuvo nustatyta, ar jis čia perėjo, ar sukūrė šeimą.

2003 metų rugpjūčio 24 dieną (taigi – per šventą Baltramiejų) gandras pakilo skristi ir iškeliavo kitu, rytiniu migracijos keliu (per Ukrainą, Bulgariją). Rugsėjo 5 dieną jis buvo jau prie Marmuro jūros, o  rugsėjo 11 dieną pasiekė Šiaurės Afriką. Per Sudaną gandras nuskrido Čado ežerų link, kur nuo rugsėjo 27-osios ilsėjosi visą mėnesį. Po to jis atskrido į vakarinį Sudaną ir čia laikėsi iki vasario galo. Kovo 1 dieną jis iškeliavo į šiaurę, 21 dieną pasiekė Viduržemio jūrą, iki 29–osios laikėsi Gazos sektoriuje. Pagaliau išskrido į šiaurę, balandžio 5 pasiekė pietrytinę Bulgariją, o balandžio 14 dieną – Šiaurės Lenkiją. Deja, daugiau pranešimų nebuvo gauta – matyt siųstuvėlį maitinusi baterija išsikrovė.

Ko gero, panašiais keliais keliauja ir mūsų gandrai. Kada nors, kai bent keletas jų bus paženklinta siųstuvėliais, galėsime tai patvirtinti.

O dabar – pamojuokime paskutiniams išskrendantiems gandrams. Jų neregėsime septynis su puse mėnesio. Tikėkimės, kad kelionės ir gyvenimas tolimose žiemavietėse jiems bus sėkmingi.

 
 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"