Paieška Kas išrado inkubatorių?

Australijos gyvūnai (9)

Kas išrado inkubatorių?

Berhardas GŽIMEKAS

 

Visiems mums, priklausantiems žinduolių klasei, vaikų gimimas - tai gana ilgas ir nelengvas procesas (žinoma, turiu galvoje pateles!). Jei kalbėsime apie paukščius, tai jiems tenka kantriai tupėti ant kiaušinių, kol išriedės mažyliai. Bet paukščiams tai trunka viso labo nuo dviejų iki keturių savaičių, be to, dažniausiai perėti padeda ir patinėliai.

Tuo tarpu kai kurios pataitės, pavyzdžiui, Pietų Afrikos stručių ar didžiųjų Australijos emu gyvenimą sutvarkė gana patogiai; jos privertė patinėlius pasiimti ant savo pečių visus perėjimo rūpesčius, o lyg šito dar būtų maža - ir imtis auklės darbo. Kaip gerai, kad aš ne strutis nandu!

Lygiai taip pat daro ir Australijos šiukšlinės vištos, dar vadinamos didžiakojėmis; vietinis vardas - telegala. Per šimtus tūkstančių metų gaidžiai sukūrė visą kiaušinių perėjimo sistemą, panašią į inkubatorius. Žodžiu, iš tikrųjų ant kiaušinių jie netupi.

Kad pirmąsias inkubavimo krosneles sugalvojo senieji egiptiečiai ir kad mes jas tik patobulinome, pasitelkę elektrą, visi gerai žinome. O štai kaip tuos inkubatorius pasidaro šiukšlinės vištos paaiškėjo palyginti neseniai. Mūsų Frankfurto zoologijos sode pavasarį ir vasarą tą sunkų darbą galima stebėti iš arti.

Kai kurių rūšių didžiakojės kiaušinius deda prie pat karštųjų požeminių versmių ar dar nesušalusioje lavoje. Tada didesnės priežiūros nereikia. Kiti keliauja į pajūrio paplūdimius ir naudojasi Saulės įkaitintu smėliu. Atrodytų, viskas labai paprasta, tačiau iš tikrųjų būna toli gražu ne taip jau lengva. Kiaušiniams reikia pastovios temperatūros, tuo tarpu smėlis dieną labai įkaista, o naktį smarkiai atvėsta. Todėl gaidžiams ant lizdo tenka supilti gana didelę krūvą smėlio. Kai pasidaro nebepakeliamai karšta, didžiakojės nukapsto krūvą ir kiaušinius užpila drėgnesniu, vėsesniu smėliu. Bet vos tik oro temperatūra ima kristi, tuojau pat išžarsto į šonus drėgną smėlį ir kiaušinius vėl užpila šiltu ir sausu. Kitų rūšių šiukšlinės vištos naudojasi šiluma, kuri atsiranda pūvant nukritusiems lapams.

Visu tuo net sunku patikėti, todėl išsyk reikia pabrėžti, jog labai ilgą laiką niekas ir netikėjo. Šią pasaką Europon pirmasis atvežė Antonio Pigafeta, Magelano žygio aplink pasaulį dalyvis. Jis tvirtino pietinėse salose matęs vištas, dedančias kiaušinius, didesnius už save, užkasančias juos į pūvančius lapus ir neperinčias.

Na, kalbėdamas apie kiaušinius A.Pigafeta šiek tiek perlenkė, tačiau kita jo pasakojimo dalis – inkubavimas - atitiko tikrovę. Bet tais laikais europiečiai greičiau būtų patikėję, jog gyvena undinės ar jūrų slibinai nei įtikinėjimams, jog pasitaiko štai tokių neįtikėtinų savybių turinčių vištų...

Kai praslinko keletas šimtmečių ir pakrantėse įsikūrė pirmieji kolonistai, jie tas milžiniškas lapų krūvas palaikė žaislinėmis tvirtovėmis, kurias pasidaro aborigenų vaikai. O Šiaurės Australijoje dar ilgai buvo galvojama, jog tai - laidotuvių pilkapiai. Štai tokios nuomonės sklandė iki to laiko, kol 1840 metais gamtos tyrinėtojui Džonui Gilbertui neatėjo galvon paprasta mintis - iškapstyti tokią krūvą. Jos viduje buvo aptikti kiaušiniai - pasitvirtino tai, apie ką visą laiką pasakojo aborigenai ir kuo niekas nenorėjo patikėti. Kiaušiniai buvo gana dideli - kiekvienas svėrė 185 gramus. Tokia šiukšlinė višta dydžiu prilygsta stambiai naminei; tačiau jei mūsiškių vištų kiaušiniai sveria nuo 50 iki 60 gramų ir sudaro apie 4 procentus dedeklės svorio, tai šiukšlinės vištos kiaušinis siekia net 12 procentų jos svorio! Beje, kiaušinių skonis labai geras. Australijoje beveik kiekviena tokia lapų krūva turi savo „šeimininką“ - ką nors iš vietos gyventojų, kuris reguliariai išima dalį kiaušinių iš savo natūralaus inkubatoriaus.

Taigi didžiakojis gaidys galingais pirštais sugrėbsto ir sukrauna milžinišką krūvą sausų lapų ir žolių. Ji būna nuo metro iki dviejų metrų aukščio ir kelių metrų skersmens (šiukšlinės vištos iš Megapodius genties kartais sukrauna 5 metrų aukščio ir 12 metrų skersmens krūvas!). Tai patys didžiausi statiniai paukščių pasaulyje. Visą tą laiką, kol gaidys krauna krūvą, jo galva būna ugninės raudonos spalvos, o po snapu kybantys pakabukai - ryškiai geltonos. Dedekles nuo krūvos jis dažniausiai veja šalin. Tik karts nuo karto, kai, gaidžio nuomone, vieta naujam kiaušiniui jau paruošta, leidžia joms užkopti aukštyn, iškapstyti duobutę ir padėti kiaušinį. Tie kiaušiniai visada stovi stati ir tuo požiūriu skiriasi nuo kitų paukščių, kurių kiaušiniai guli ant šono. Kiekviena šiukšlinė višta padeda nuo 10 iki 13 kiaušinių, o kol atsiranda jaunikliai turi praeiti nuo 9 iki 12 savaičių.

Frankfurto zoologijos sode gyvenančios šiukšlinės vištos, kurių mokslinis pavadinimas Alectura lathami, kilusios iš Rytų Australijos. Vokiečių zoologas Renšas, darbavęsis tose vietose, aptiko, jog vištas galima net prijaukinti. Kiekvieną rytą jos pasirodydavo prie jo namelio, laukdamos lesalo. Leisdavo priartėti net per metrą. Tačiau tos pačios vištos, kurias Renšas sutikdavo miške, išsyk pakeisdavo požiūrį į maitintoją - bėgdavo tolyn, nors zoologas nuo jų būdavo net per 15 metrų.

Kiekvienas vaikas žino, jog mėšlo krūva dėl vykstančių joje puvimo procesų įšyla. Žiemą nuo tokių krūvų neretai net garas kyla. (Šioje vietoje, atleiskite, turiu padaryti pastabą: apie tai žinojo ankstesni vaikai. Dabartiniai dažniausiai gyvena dideliuose miestuose ir iš viso nežino, kas tokia mėšlo krūva.) Taigi jei į tokią krūvą įkišime mūsiškių vištų kiaušinius, jie ten ir supus, jokių viščiukų neatsiras. H. Frisas, ilgai tyrinėjęs šiukšlines vištas Australijoje, padarė įdomių stebėjimų. Pūvančiose krūvose, kurias sukrauna šiukšlinės vištos, temperatūra kartais pakyla iki 45 laipsnių, o toks karštis kiaušiniams netinka, pražūtingas. Bet vėliau lapai „perdega“, „perkaista“ ir šilumos išsiskiria mažiau. Tačiau visko palikti likimo valiai negalima, todėl gaidys priverstas nuolat plušėti prie savo krūvos, kad dėtis būtų nuolatinėje tinkamiausioje temperatūroje - 33,3 C. Tuo tikslu krūvos viršuje jis iškapsto duobutę, į kurią susirenka lietaus vanduo. Gaidys čia nukapsto viršutinį krūvos sluoksnį, čia vėl sugrėbsto ir užkloja krūvą. Žodžiu darbelio - per akis, poilsio - beveik nė valandėlės.

Dž. Gilbertas padarė štai tokį bandymą. Krūvos vidun įkišo elektrinį šildytuvą, kurį čia įjungdavo, čia išjungdavo savo nuožiūra. Gaidys išsyk pajuto, kad krūvos viduje dedasi keisti dalykai, ir ėmė darbuotis lyg katorgininkas: nukapstydavo ar vėl užpildavo trūnėsiais savo krūvą, reguliuodamas temperatūrą prie kiaušinių. Ir tai jam pavyko - temperatūra ties dėtimi liko nepakitusi.                                     

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"