Paieška Rugsėjis – vasaros minoras

Rugsėjis – vasaros minoras

Vytautas BAŠKYS

 

... Praėjusios vasaros šviesa ir šiluma dar nudžiugina spalvomis ir brandos pilnatve. Prasideda laikas, kurį mėgsta poetai, nes „rugsėjis aukso negaili / nei prasmei nei beprasmybei“. Taip Roberto Keturakio kūrybinė mintis atveria gamtos rūmus, kuriuose tvyranti dvasia skatina matyti, grožėtis, būti jautriam:Tik pabandyk įeiti į menę, kur perlamutrinis vidus, / kur amžinai apsigyveno / ošimas, vėjas ir lietus“. Iš tikrųjų, mus supantis gamtovaizdis labai jautriai veikia mąstymą ir vaizduotę, sukelia gyvenimo aistrą.

Rugsėjis prasideda Mokslo ir žinių diena. UNESCO dar 1968 m. konferencijoje gamtos mokslo programoje išskyrė ir pradėjo skelbti užduotis, susietas su biologinių bei humanitarinių mokslų sąsaja. Taip prasidėjo naujas požiūris į darnų vystymąsi platesnėje žmogaus ir gamtos sąveikos perspektyvoje. Kultūra turi ugdyti žmogų gamtos tausojimo dvasia. Tam poetas atveria tyros gamtos pojūtį, atskleidžia gamtos dvasią. Nors lyriniai gamtos minčių niuansai yra trapūs, lyg nutolę, bet jie daro stipresnį poveikį į žmogaus sielą nei įstatymas.

... Rugsėjo 9-oji - tarptautinė grožio diena. Galim pasigrožėti gervėmis. Jos grakščios, šviesiai pilkos, ilgu kaklu, snapu ir kojomis, juoda kakta, puriomis garbanomis uodegą dengiančiomis nugaros plunksnomis. (Tiesa, kai kurie Lietuvos ūkininkai visai rudeniškai paniuro, girdi, Lietuvos raudonosios knygos gervelės, kurių daug atsirado, jau ir bulves nupešiojo, išrankiojo... – red. past.)

... Dailininkės Dalios Dokšaitės gervė nutapyta tradicine japonų tapybos technika. Paveiksle ji dairosi į rugsėjo rūko blandą, kurioje šviesos akordai mąsliai sklaidosi ir tirpsta, lyg pereina į tolimo kelio nuojautą erdvėje. Tam tikru išoriniu paprastumu menininkė stengiasi pabrėžti aplinkoje egzistuojančios dabarties, erdvės ir žemės iliuziją, tikrovę. Čia šviesa ir šešėliai yra galimybė žavėtis gamtos vaizdiniu, meno poveikiu žmogaus sielai.

O gal gervės ir yra meno kūriniai? Juk Japonijoje gervė yra šventas paukštis. Ji labai populiari kimono raštuose,  ji - ilgaamžiškumo ir sveikatos simbolis. (Viena legenda pasakoja, jog gervės gyvena tūkstantį metų.) Jos grakštumas nuteikia žavėtis gamtos muzikos teikiamais džiaugsmais. Gervė, kaip simbolis, pasitelkiama įvaizdžiu grojimo judesiams ir nuotaikai aprašyti.

Lietuvoje gervė yra tarsi gamtos trapumą, jautrumą įprasminantis paukštis. Neatsitiktinai sidabrinė gervė herbinio skydo mėlyname lauke vaizduojama Ignalinos miesto herbe.

... Vėl skaidrėja rudeniškosios naktys, vėl švyti rugsėjo žvaigždės. „O, kokie dangūs pilni! / O, kiek ugnies akmeny!„ – ištaria poetas. Tas paukštis, tarsi likimo intonacija, atliepia Gervės žvaigždyne. O Aukštaitijos ir visos Lietuvos padange - vėl gervių kelias į pietus. Jos traukdamos skrenda išsirikiavusios trikampiu. Jų aiškus balsas, girdimas iš toli: krjur-rir, krjur-rir - skrisdamos dažnai šaukia. Dairaisi, iš kur sklinda tas ilgesingas rypavimas. Nejučia ištari: pažiūrėkite... gervės, gervės skrenda... Ir mintis tada susisaisto su jausmu.

Iš tėvynės skrenda gervių pulkas, pakelyje baltą plunksną meta - likit, upės, likit, kloniai puikūs“, - išjautė Bernardas Brazdžionis. Pajauti vienintelį Tėvynės dangų ir vienintelę žemę, kurią turi. Su Tėvyne taip garsiai ir ilgesingai neatsisveikina nei vienas kitas kuris nors paukštis, nei duoneliauti išvykstantys tautiečiai...

Iš tolo pasigirdę viltingi gervių balsai atliepia žemaičių dainoje: „Lek gervė, lek gervelė, / Lek gervelė per girią./ O-o-o-o! / Lek gervelė per girią...“ Ši liaudies daina tarsi perteikia visą gervės gyvenimo gimtinėje vasarą. Tąja nuotaika itin mėgo niūniuoti šviesusis etnologas dr. Norbertas Vėlius. Jis žavėjosi etnine kultūra, siekė įtvirtinti tai, kas sakyta minėtoje UNESCO gamtos mokslo programoje: „…sukurti savitą, mūsų prigimtį, charakterį, gamtos ir istorines sąlygas atitinkančią kultūrą, nepasiduoti kitų įtakai, o integruoti jų vertybes į savo dvasinį pasaulį“. 

... Miške, iš aukšto medžio žvalgosi akylas ir gudrus paukštis vanagas. Paukštvanagis žvarbiai surinka: hi-ja, hi-ja, o vištvanagis – kik-kik-kik, arba rėkia – kirk-kirk. Jo snapas kumpas, nagai - ilgi, aštrūs. Gerai moka gaudyti mažus paukštelius. Stebint, kaip vanagas išskleidęs sparnus skrodžia orą, kaip dailiai suka ratus viršum medžių viršūnių, galima jausti pakilumą. Tik vanago įvaizdis mūsų krašte ne toks populiarus kaip gervės. Tačiau vanago simbolį galima rasti daugumoje islamiškų šalių vėliavų ir herbų (pvz.: Irako herbas, Egipto vėliava, Sirijos herbas, Jordanijos herbas ir kt.).

... Saulė vis žemiau užkopia, dienos – trumpyn. Bet vasara dar nenori tolti, dar išnyra šiltos malonios dienos. Rugsėjo 21 d. prasideda Bobų vasara. Poetė Emilija Liegutė šią nuotaiką išjautė: „... aš nežinau, kaip rudens / ūkuose surast žvaigždes / vėžys ten žnyplėmis debesis karpo / tieksyk žiūrėjau / ūkai mano šaly užklojo viską / net gervių trikampį / girdžiu jos klykia danguose, / kažkur aukštai, virš miško / pabūkit, dar neskriskit, / dar bobų vasara...“

Toks tai buvusios vasaros poemos akordas. Medžiai ima puoštis rudens spalvomis, šermukšnių uogos sužiba saulės nutviekstoje miško laukymėje, virš laukų kyla ir lekia debesys... Žemė savo kasmetinėje kelionėje apie Saulę rugsėjo 22 d. pasiekia rudens lygiadienio tašką, tai - astronominė rudens pradžia.

... Poetė iš Žemaitijos Birutė Lengvenienė primena: „Vėl rugsėjis / nudažė šermukšnį…/ Mūšoje duburiai / sunerimo! / Jie neleidžia užmiršt / Įsirėžusio brūkšnio / Nuo „KADAISE", / nuo SAULĖS / Ligi mūsų dienų, / Ligi tavo ir mano / likimų!“ Taip į istoriją įsirėžė didžiosios pergalės Saulės mūšyje atmintis. Atmintį puošia Mūšos tėkmė, duburyje įstrigusi dangaus mėlynė.  Medžiai ten aukšti, akmenys šventi, balti debesys tarsi pilies bokštai primena anuos laikus. Lietuvos ir Latvijos parlamentai Saulės pergalę įtvirtino Baltų vienybės diena. Rugsėjo 22 d. pažymime mūsų etninių kraštų savitumus - aukštaičių, dainavių, kuršių, prūsų, sėlių, sūduvių, vidzemės, šiaurės žemaičių, žiemgalių istoriją, tarmes, tradicijas.

... Rugsėjo pabaiga. Atvėsta ežerų vanduo, prasideda pirmosios šalnos, miške pasigirsta elnių riaumojimas. Prozininkas Bronius Radzevičius šį laiką perteikė žodžiais: „Dar tebėra popietis - aukštai danguje, pranašaudamos naktį, ilgą, žvaigždėtą, tebeskrenda gervės, tačiau jų balsai tirpsta kažkur sirpiam saulėlydy“.

 

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"