Paieška Jie dar neprijaukinti... (1)

Jie dar neprijaukinti... (1)

Henrikas GUDAVIČIUS

 

Sekmadienis. Takeliu žingsniuoja juodas katinas. Atrodo, jis yra pilkas laukinės katės vaikas, aš jį keletą kartų regėjau iš tolo, nes yra baikštus. Bet dabar šitas katinėlis drąsiai leidžiasi nuo šlaito žemyn takeliu ir manęs nemato, nes nė kiek nejudu. Eina, eina, sustoja, kai iki manęs lieka kokie šeši metrai, kažką įtaria. Aš net nekvėpuoju, stirksau lyg stulpas. Staiga šoka katinas į šalį, į aukštas rasotas žoles, įtartinai pasižiūri ir bėga tolyn... Tegu bėga, aš žinau, kad pamažu jis darysis jaukesnis, pripras.

Turbūt kiekvienas katinas, nutolęs nuo savo namų, yra atsargus, žino, kokia klastinga gali būti lapė. Bet jeigu tą patį „priešą“ visada mato taikingai nusiteikusį, pradeda priprasti. Šitaip elgiasi ne tiktai katinas. Net zuikis nebebijo mano kauptuko, kai pakėlęs jį aukštyn nepiktai šaukiu: „Stok, šausiu!“ Šuoliuoja zuikelis neskubėdamas, o sustojęs atsisuka ir smalsiai žiūri – argi kauptukas gali šauti?

Ir tikrai: kai kasdien šitaip nerimtai grasini, tai melas pasidaro aiškus net zuikiui.

Bet pats keisčiausias nuotykis buvo vakar. Užkūriau pirties krosnį, atnešiau vandens iš tvenkinėlio, gi žiūriu: prie pat pirties slenksčio šokčioja mažas rudas beuodegis paukštelis. Sparniukus jau turi, o uodegos dar ne. O visai čia pat piktai čirškia karetaitė. Situacija labai aiški: dvi savaites karetaičiukai cypsėjo lizde, pasislėpę pirties rąstelių plyšyje, o dabar jau iškriko, bet vienas kažkodėl čia šokinėja. Ir nežinau, ką su juo daryti. O kur tavo broliai, a?

Nieko nesako tas žiopliukas, tūno sau ir tarsi negirdi kaip jį šaukia čia pat purpčiojantys tėvai. Nejudu iš vietos. Gal karetaitė nusives savo vaiką į krūmus?

Tik staiga tas mažas neklaužada peršoka neaukštą pirtelės slenkstį ir prapuola dūmuose. Aš – iš paskos, bet nieko nematau. Priglundu prie žemės, čia dūmų mažiau, galima kentėti, susirietęs laukiu, kol kas nors sukrebždės. O jis, matau, jau lipa akmenimis aukštyn, persirita per dubens kraštą ir – pliušku, pliušku... Maudosi! O liepsna jau veržiasi pro akmenis, dūmai tumulais slenka ir vartosi, nes tikra trauka dar neatsirado. Puolu lyg gaisrininkas. Tamsoje, dūmuose „sumeškerioju“ visai šlapią paukštelį... Laukan išneštas kraipo galvą, dairosi, matyt – jau gerai, atsivėdino... Tiktai jo motina labai pyksta, lydi mane lyg katė, kol nešu mažylį toliau nuo pirties. Padėtas ant saulėto kelmelio tupi sau, toks kvailas, kad jam visur gerai. Nepalyginsi su jerubiukais ar kurapkiukais, kurie vos dienos amžiaus jau yra labai gudrūs, nors viską, aišku, daro instinktyviai.

...Tai buvo vakar, o šiandien tas pusiau laukinis katinas man primena, kaip aiškiai kartais laukinė Gamta veržiasi prie žmogaus. Patogu juk peliautojui katinui vaikščioti žmogaus sumintu taku. Ir kielė sodyboje bėgioja sumintais takeliais. Užtat ir rašė Tadas Ivanauskas, kad baltoji kielė yra tikras sodiečio draugas. Nors dar neprijaukintas. Šitas „dar“, be abejo, yra labai dviprasmiškas.

Labai seniai lenkų gamtininkas ir muziejininkas Kšištofas Kliukas rašė: yra gyvūnai prijaukinti ir dar neprijaukinti. Šio gamtininko nuomone, kai kurie „mažieji mūsų broliai“ tūno tam tikrame prijaukinimo etape, pavyzdžiui, žebenkštis. Taip buvo samprotaujama 18-ame amžiuje, bet ir dabar kartais gali pasirodyti, jog koks nors zuikis ar bebras prašosi labiau prijaukinami. Dabar jie po truputi žmogui kenkia, o juk galėtų padėti. Kiekvienais metais zuikis man padaro šiek tiek žalos ir Retųjų augalų sklype, ir prie Vaišnoro Ravo, kur yra retųjų rūšių natūralizacijos buveinės. Ir vis – tas pats senas zuikis. Michailas Prišvinas tokius gudruolius vadino zuikiais-profesoriais. Jie visada išvengia medžioklių kulkų. Tokie „profesoriai“ žiemą gali nugraužti obelaitę prie pat pirkios laiptų, žinoma, jei toje vietoje nekabo šaudyklė. Neaišku kaip, tačiau zuikiai tai sužino. Dėl to vieno zuikio šaudyklės aš nepirksiu.

Šį pavasarį daugiau eibių pridarė barsukas. Derlingame juodžemyje, prie dygliuotųjų kardažolių pasėjau saldinius žirnius. Jau pradėjo jie gražiai dygti, bet atėjo naktį barsukas ir išvertė viską, lyg šernas. Buvo čia riebių grambuolio vikšrų, bet sušlamštė tas opšrus ir dygstančius žirnius, išvertė kardažoles. Kurmis būtų tvarkingiau grambuolio lervas surinkęs, žirniai jam nerūpi...

Kėkštai irgi pasidarė nedraugiški. Pavasarį jie susikrovė lizdą malkinėje, prie pirties, bet kiaušinius suėdė kiaunė. Tada bandė perėti mažyčiame įrankių namelyje – privilko krūvą žagarų ir paliko. Ir ko jie veržiasi po stogu, jei visada užtekdavo pušynėlių?

Tulžys, tas spalvingas ir godotas paukštelis, ne toks jaukus kaip kėkštas. Bet sykį irgi mūsų geru pasinaudojo. Prileidome į mažą Krūčiaus įlankėlę mažų kuojų ir ešeriukų, norėjome pasižiūrėti, kaip čia jie gyvens, bet atlėkė iš Nemuno tulžys ir visas mūsų žuveles išgaudė. Jis visada čia atlekia pypsėdamas, patikrina savo atsarginį urvą stačiame Krūčiaus šlaite, pasigauna keletą strepečių. Gražu žiūrėti, kaip ryškiai mėlynas paukštis sklendžia virš mažo upelio, tiksliai visus jo vingius pakartodamas, kaip neria pro ievų šakas nė lapelio nepaliesdamas. Atrodo, kad jis čia atskrieja kaip koks kaskadininkas, kaip sportininkas. Jam visai nesunku pasigauti Nemune bet kokią žuvį. O štai paaiškėja, jog ir mažoje Krūčiaus įlankėlėje plaukiojantys žuveliokai yra gerai. O gal būtų galima prisijaukinti tulžį – tegu gaudo jis mums žuvis ir neša į krantą. Japonijoje, sako, kormoranai šitaip ir tarnauja žvejams. Paukštį, pasirodo, galima šio to išmokyti. Kaip ir šunį.

 

Bus daugiau.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"