Paieška Vienybėje ir medis pražysta!

Vienybėje ir medis pražysta!

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pasikalbėjimas su šalies generaliniu miškų urėdu Benjaminu SAKALAUSKU

 

Žinau, jog Miškininko dieną, profesinę šventę, kuri švenčiama Lietuvoje kasmet trečią rugsėjo šeštadienį, pasitinkate ir su kai kuriais rūpesčiais, ir su pasiekimų šiokia tokia kraitele. Rūpesčiai, sakyčiau, susieti su vienokiomis ar kitokiomis takoskyromis, kurios yra įžvelgiamos ne vien giriose, o ir gyvenime. Miškininkų realija – reformos. Apie jas juk šiemet daug kalbėta kaip apie būtinybę kisti, nes ES šalyse viskas vietoje nestovi...

 

Iš tiesų, reformos projekto tema tiesiog niekas ir nebekalba, nes metmenys 2011 metams jau senokai aptarti, viskas išdiskutuota... Nagrinėjant Žemės ūkio universiteto parengtą mokslinį darbą mes sudarėme šešias darbo grupes (Generalinės miškų urėdijos įsakymais). Tose grupėse buvo miškų urėdijų urėdai. Natūralu, jog reikėjo aptarti įvairias problemas, susietas su mūsų kasdiene veikla ir būsima veikla ateityje. Juk reikia ieškoti ir efektyvesnių ūkininkavimo formų.

Visos darbo grupės gerai padirbėjo, parengė išsamias išvadas, ataskaitas, siūlymus... Tad šįkart nebuvo taip, kaip sakoma: nori ką nors sužlugdyti – sudaryk darbo grupę. Toks sakymas tikrai nepasiteisino. Dabar ruošiamas priemonių planas kaip įgyvendinti darbo grupių siūlymus.  

Pastebėčiau: po nagrinėjimo paaiškėjo, jog lyg ir panašių urėdijų veiklos rezultatai yra labai skirtingi. Tad ir reikia ieškoti vadinamojo apibendrinto ūkininkavimo modelio.

Negana to. Dar užsakėme mokslinį darbą dėl ūkininkavimo sąlygų įvertinimo. Į šio darbo rezultatus atsižvelgdami turėsime galvoti: kaip panaudoti skirtingas galimybes įvairiose urėdijose?

 

Čia kalbate apie įvairias veiklos sąlygas valstybiniuose miškuose. O kokias sąlygas – geresnes ar blogesnes - turi privatininkai?

 

Man vertinti privalumus ar skirtumus valstybiniame ir privačiame miškų ūkio sektoriuose gal būtų netgi ir neetiška. Esu atsakingas tik už valstybinį miškų sektorių, jei neminėsiu tai, jog atsakome ir už bendrą priešgaisrinę miškų apsaugą bei sanitarinę miškų būklę. Dirbame, be abejo, nevienodomis sąlygomis.

Štai kad ir dėl ūkininkavimo apribojimų saugomose teritorijose. Privatininkai turi teisę gauti išmokas dėl negaunamų pajamų, kas susieta su saugomos teritorijos statusu. Valstybinių miškų valdytojai apie tai ir susapnuoti negali.

Dėl žemių apželdinimo. Privatininkai gauna paramą, mes miškus želdiname savo lėšomis.

Esama ir daugiau skirtumų. Kad ir dėl sodmenų išauginimo. Mat privačių medelynų kol kas kaip ir nėra, tad toji mažiau pelninga veikla „atitenka“ mums. Tai pasakytina ir apie ąžuolynų atkūrimo programą.

Esama ir subjektyvių faktorių (kartais iš valstybinių miškininkų ir prekiaujant mediena reikalaujama  parduoti ją pigiau). Privatus sektorius tuoj pat gamins tiek pat medienos, kaip ir mes, tad kodėl tik mes turime pirmiausia aprūpinti mediena vietos pramonę?.. Esama kėslų iškreipti rinką, mums siekiama pritaikyti prieš 20 metų buvusį planinį ūkį...  O privačiam sektoriui – rinkos principus.

 

Ir kas tai siekia primesti?

 

Tie patys, kurie spaudoje nuolat eskaluoja tai, jog pirmiausia mediena iš valstybinių miškų turi būti skiriama mažesnėmis kainomis. Gi savininkai ieškosis rinkoje geresnio pirkėjo... Keisti dalykai...

 

Gal reikia galvoti ne kokiomis antagonistinėmis spalvomis, o sukurti ekonominį mechanizmą, vienodai spalvingą tiek privatiems, tiek ir valstybiniams miškams?

 

Kėslai yra žymiai gilesni. Nes lygiagrečiai – siūlymas iš valstybinių miškų parduoti medieną nenukirstu mišku. O tokio proceso Europoje nėra. Čia būtų panašu į tai, jei ūkininką verstume parduoti rugius, kurie dar nenupjauti. Toks taikymas iš pramonininkų – tik valstybiniams miškams. Tokiu būdu mūsų pozicijos silpninamos, tad atsiranda ir svajonė: privatizuoti valstybinių miškų sektorių. Kai kas siekia drumsti vandenį, kuriame galima ir pažvejoti... Tačiau tikiu, jog avantiūristiniai planai nebus įgyvendinti.

Lietuvos valstybiniai miškai turi kentėti nuo ankstesnės nevykusios politikos, kai kažkam šovė į galvą, jog galima miškus, žemę kilnoti, tarsi nekilnojamas turtas tapo kilnojamuoju... Sujauktas dalykas, patogu chaose priimti tokius avantiūristinis sprendimus, kaip kompensacija mišku neatgavus žemės.

Džiaugiuosi, jog Seimo Aplinkos apsaugos komitete, Aplinkos ministerijoje mūsų, valstybinių miškininkų, pozicijos dėl miškų išsaugojimo yra suprantamos.

 

Tada suvis nesuprantu, kodėl Lietuvos žaliųjų judėjimas ėmė ir surengė prie Generalinės miškų urėdijos piketą, kai dabar girdžiu, jog kalbate tarsi buvęs to piketo dalyvis...

 

Apie tą judėjimą buvau geresnės nuomonės... LŽJ vadovai, manau, sąmoningai užsiėmė vykdyti kažkieno užsakymą, siekiant situacijos neaiškumo, chaoso sukūrimo. Pradžioje buvo pikta, tačiau paskui susivokiau, jog Marijos žemėje galimi įvairiausi variantai. Nesąžininga tokia veikla. Gaila, jog demokratinėje valstybėje greta paistalų atsisakoma publikuoti ir mūsų oficialią  nuomonę. Kuo tai kvepia? Gaila to įdirbio, kas buvo padaryta su LŽJ anksčiau. Beje, neatsitiktinai siekiama sujaukti mūsų, valstybinių miškų, sistemą iš vidaus. Dar esama žmonių, kurie žino garsųjį Molotovo pasakymą: sugriaukite stulpus, o tvoros sugrius savaime.

 

Žinodami, jog tvirtos tvoros greitai nesugriūva, pabandykite, kad ir profesinei Miškininko dienai artėjant, paminėti tas urėdijas, kuriose gal yra priešingai: stulpai yra, tačiau tvoros labai prasišviečia...

 

Kaip sykis, artėjant profesinei šventei, to ir nenorėčiau daryti. Geriau jau paminėti geresnius dalykus, geresniųjų pasiekimus. Tarp 42 urėdijų, žinoma, esama 10-15 labai gerai dirbančių, gal 10 urėdijų galėtų žymiai geriau dirbti. O kiti – vidutiniokai.

Esama ir objektyvių, ir subjektyvių priežasčių. Štai apie Šalčininkų urėdiją buvo sakoma: beviltiškas kraštas... Tačiau pasikeitė vadovybė, esama nemaža teigiamų rezultatų. Ir kai kuriose kitose urėdijose pasikeitus vadovams situacija kardinaliai pasikeitė. Visiems reikia kritiškiau žvelgti ir į save.

 

Paminėkite, kad ir abėcėlės tvarka, tas urėdijas, kuriose esama gražių postūmių...

 

Paminėtina Alytaus urėdija – ir inovacijos, ir darbas su visuomene, ir t.t. Dubravos eksperimentinė miškų urėdija yra nedidelė (pagal darbų apimtis), tačiau tvarkomasi gražiai: ir kankorėžių aižykla, ir medelynas – viskas sutvarkyta, gerai dirbama. O kaip galiu nepaminėti ir Joniškio, Jurbarko, Kaišiadorių, Kauno, Kėdainių urėdijas. Štai pastarojoje kiek esama darbų, sumanymų dėl ąžuolynų programos įgyvendinimo. Kretingos urėdijoje esama daug apribojimų dėl ūkininkavimo, esama visokiausių interesų pajūryje, tačiau veiklos rezultatai geri – ir medelyne, ir miškuose. Neseniai buvo pasitarimas Raseinių miškų urėdijoje, kur įsitikinta: medelynas tiesiog idealus. Trakų ir Šiaulių miškų urėdijos taipogi pagirtinos... Trakų urėdijoje pasikeitus vadovybei tiesiog ženkliai viskas pasikeitė. Gerai dirbama Panevėžio miškų urėdijoje, kur moka bendrauti ir su visuomene, kur atgijo ir stumbrynas... Ir apie telšiškius galiu tik teigiamai kalbėti, nors sąlygos dirbti ten nėra lengvos. Tačiau esama ir Žvėrinčiaus toje urėdijoje, ir kitokio dėmesio visuomenei... Gal ir ne visas išvardijau, tačiau ne šitame vardijime esmė, o darbuose.

 

Gerbiamas generalini urėde, ar jau galėtume sakyti: permainų vėjai nebetaršo plaukų kokiam vidury girios bestovinčiam eiguliui?

 

Niekas niekuo negąsdina. Tačiau į priekį žvelgti būtina. Ir nereikia ieškoti priešų, piktavalių. Juk Lietuvoje kone kiekviena rimtesnė žinyba turi patvirtintą priemonių planą artimiausiai ir tolimesnei ateičiai.

Vienos įmonės šalyje statusas mane labiausiai baugina. Pasikeitus politinei konjunktūrai, viena įmonė gali greitai virsti privačia. Įsteigus vieną įmonę, manau, miškininkų joje bus mažiausiai... Tačiau kodėl nebuvo mitinguojama prie tų institucijų slenksčio, kuriose pasisakoma už vieną valstybinių miškų įmonę Lietuvoje? Savitas dalykas...

 

Kai politinė padėtis šalyje yra nestabili, t.y. kai partija išdygsta kaip grybas po lietaus, kai po kurio laiko tas grybas ima ir supūva, labai pavojinga tokiems ūkiniams subjektams, kaip urėdijoms. Jei  ji bus vienužė, ims ir užgrius bepūvantis grybas...

Na, bet šventės artėja. Tad kokie žodžiai būtų tiems miškininkams, kurie, kad ir pašnairuodami vienas į kitą, įsikurtų po tuo pačiu medžiu – svarbu kad tas ąžuolas tik negriūtų?..

 

Intrigos, kurios brovėsi į mūsų tarpą, nerado terpės, nes esame vieningi. Galime ginčytis, diskutuoti ir kartu stabiliai dirbti. Tačiau kasdien reikia vis efektyvesnio darbo. Gal ir ne visiems kasdien būna puikiausia nuotaika, tačiau būkime optimistai, siekime elementarios tvarkos.

Miškininko dienos proga linkiu šalies miškininkams tvirtos valios, susitelkimo, nuoseklaus darbo, vardan vertingo mūsų šalies turto, miškų, išsaugojimo ateities kartoms.

 

Dėkoju už pokalbį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"