Paieška Baltijos ežerų krašte

Kas nauja Baltijos ežerų krašte ( 1 )

Rita FILIPAVIČIŪTĖ

 

Regionas, tradiciškai vadinamas Baltijos ežerų kraštu, vienija Aukštaitiją Lietuvoje, Latgaliją Latvijoje ir dalį Vitebsko srities Baltarusijoje. Pavadinimas itin atitinka savo esmę: regione tyvuliuoja daugiau kaip pora tūkstančių ežerų, jau neskaičiuojant įvairiausių upių upelių ir dirbtinių vandens telkinių. Jeigu dar atsižvelgtume į tai, kad skaidrius vandenis supa smėlingi pušynai, tapybiškos kalvos, o aplinkui nutiesti neblogi keliai, galėtume drąsiai daryti išvadą: čia – tikrai puikios sąlygos vystyti ekologinį turizmą, atgaivinti senąsias kulinarinio paveldo tradicijas bei amatus.

Taip ir daroma. Europos Bendrijos iniciatyvos INTERREG III programos rėmuose įgyvendinama nemaža projektų, padedančių suburti kaimynus. Štai pastaruoju metu baigiamas realizuoti tarptautinis projektas „Naujo turistinio regiono kūrimas vienijant du pasienio regionus – Latgaliją ir Rytų Aukštaitiją“. Sukurta vieninga informacijos sistema leidžia žmonėms plačiai susipažinti su šiais kraštais. O kokių konkrečių darbų imamasi, kad ši Baltijos ežerų krašto zona taptų tikru traukos centru visiems atvykstantiesiems, žiniasklaidos darbuotojus neseniai supažindino minėtojo tarptautinio projekto vykdytojai. Grupė žurnalistų iš Lietuvos ir Latvijos tris dienas keliavo įdomiais maršrutais, rinkdama ir analizuodama faktus, stebėdama ir lygindama juos su jau turima informacija...

 

Niekas neatstoja poilsio gamtos prieglobstyje

 

Internetinė informacija skelbia: šiuo metu Lietuvoje yra 15 kempingų. Daugiausia jų – Aukštaitijoje. Žinoma, palyginus su tokia šalimi, kaip Danija, kur jų yra apie šimtas, skaičiai atrodo kukloki, tačiau juk plėtimuisi ribų nesama. Poilsiui skirtų vietų skaičius auga, o jau įsteigtos vasarvietės nuolat gražinamos ir tobulinamos. Jeigu seniau į Aukštaitijos nacionalinį parką atvykę poilsiautojai daugiausia apsigyvendavo savo pačių atsivežtose palapinėse, tai dabar norima patogesnių sąlygų. Paklausa gimdo pasiūlą, taigi daugelis šalimais esančių kempingų jau turi ką pasiūlyti atvykstantiesiems. Štai kad ir Molėtų rajone įsikūręs Mindūnų kempingas. Dešimties kilometrų atstumu nuo rajono centro esanti, penkių hektarų teritoriją pušyne užimanti poilsiavietė kaskart tampa vis populiaresnė. Nekeista: juk 300 metrų besidriekiančią kempingo pakrantę skalauja Baltųjų Lakajų ežeras, kuriuo driekiasi pagrindiniai vandens turistų maršrutai.

Mindūnų kempingas pradėjo veikti tik 2005–ais, tad visi jame esantys statiniai yra nauji ir šiuolaikiški. Polsiautojų laukia jaukūs svečių kambariai ir atskiri nameliai su visais patogumais bei virtuvėmis, o inventoriaus taip pat nereikia su savimi gabentis. Pasak kempingo vadovo Romualdo Spulio, čia galima išsinuomoti viską: nuo baidarių, kanojų, paprastų ir motorinių valčių, vandens ir sausumos dviračių iki palapinių su miegmaišiais, šašlykinių ir žuvienei virti skirtų puodų... Pageidaujantiems kempingo darbuotojai organizuoja žygius baidarėmis, kanojomis ir valtimis visais galimais Rytų Aukštaitijos vandenų maršrutais. Kadangi vietovę supanti gamta nuostabi ne tik vasarą, bet ir žiemą, ja dažnai naudojasi darbo kolektyvai įvairiems susitikimams ir šventėms organizuoti. O jau tuomet svetingi šeimininkai svečiams pasiūlo padalyvauti ir šaudymo iš lanko bei kirvuko mėtymo į taikinį turnyruose, ir maudynes aukštaitiškoje pirtyje ar kubile su vaistažolėmis...

Mėgstamiausias Utenos krašto žmonių ežeras – Alaušas. Legendomis ir sakmėmis apipintas, jis tyvuliuoja vos už 12–os kilometrų į šiaurės rytus nuo rajono centro. Tai – vienas didžiausių Lietuvos ežerų, užimantis net 1073 hektarų plotą. Praeityje Alaušas buvo žymiai didesnis, vėliau nuo jo atsiskyrė Juodlankių, Giedrio ir Laukų ežerėliai, o tarp jų iškilo aukštuma, tebevadinama Salų vardu. Čia dabar ir įsikūrusi kaimo turizmo sodyba, Alaušyne vadinama. Ir tarp savojo krašto gyventojų, ir tarp atvykstančiųjų iš toliau ji tikrai populiari. Metų darbo išvargintus miestiečius žavi tyras ežero vanduo, smėlėtos jo pakrantės, aplinkui ošiančios pušys, galimybė žvejoti bei mėgautis aukštaitiškais patiekalais, mat sodyboje veikianti kavinė yra Europos kulinarinio paveldo Aukštaitijos regiono narė. Nepastebimai išnyksta psichologinė įampa ir fizinis nuovargis. Tuo įsitikinome patys, svetingų šeimininkų motoriniu plaustu nuplukdyti į Alaušo salą. Čia jau laukė kilnojamoje lauko krosnelėje iškepti blynai su sėmenimis – tikras skanėstas...

Lankytojų šurmulys ne tik vasarą nenutyla ir kitoje garsioje mūsų aplankytoje poilsiavietėje prie Antalieptės marių. Tai – UAB „Degesa“ darbuotojų valdos. Kažkada pradėjusi nuo vandens inventoriaus nuomos, bendrovė pamažu išplėtė savo teikiamų paslaugų ratą, tad dabar čia patenkinami net pačių reikliausių poilsiautojų poreikiai. Valtinėse, įsikūrusiose Bikėnuose bei Elinge, galima išsinuomoti jachtą, irklinių valčių, burlenčių, baidarių, kanojų, katerių, vandens dviračių... „Vienu metu į vandens žygį gali išplaukti kokie 400 žmonių, - sako šeimininkai. – Dalis jų apsistoja bendrovės poilsio nameliuose su pirtimis ar viešbutyje „Paukščių sala“.

Na, o Šventosios upės ir Antalieptės marių santakoje veikia tikras vandens pramogų ir sporto centras. Pagal įmonių ar organizacijų paraiškas čia gali būti organizuotas kolektyvinis poilsis ištisiems darbo kolektyvams – su maitinimu, vakaronėmis bei pasiplaukiojimu egzotišku pramoginiu laivu. Šiame laive esančiame namelyje užtenka vietos ir pokylių salei, ir šašlykinei, ir pirčiai...

Kiekvieną vasarą „Degesa“ rengia įvairius sąskrydžius ir tradicines šventes, na, o žiemą čia nepraleidžia progos išbandyti savo laimės poledinės žūklės mėgėjai. Taigi visiems, pasiilgusiems vandenų mėlio, gaivaus pušynų oro ir į krantą pliuškenančių bangų muzikos – čia pats tas...

 

Iš sostinės – į kaimą. Bet ne poilsiauti – darbuotis

 

Įsirengti namus, kurie traukte trauktų svečius apsilankyti – ne juokas. Tą asmeniškai patyrė Ignalinos rajono Labanoro miestelyje dabar veikiančios kaimo turizmo sodybos „Labanoro pramogos“ savininkė Jūratė Kiauleikienė. Palikusi Vilnių, kur ir dabar tebegyvena jos šeima, moteris įsigijo miestelyje kažkada veikusios mokyklos patalpas, jas susiremontavo, o interjerą pasistengė įsirengti aukštaičių pirkios pavyzdžiu. Kiek kaimų aplankyta renkant senovinius baldus, buities reikmenis, užsirašinėjant aukštaitiškų valgių receptus (mat svajota svečius vaišinti šiam kraštui būdingais patiekalais, gaminamais iš vietinių žaliavų: uogų, grybų, medaus, žuvų...). Teko statydintis ir erdvią klėtį, kurioje galima būtų rengti pobūvius didesniam svečių būriui, ir kurioje liepsnotų krosnis, kepanti kaimišką duoną; ir kiemą gėlėmis apsodinti, ir pavėsines įrengti... Kur tik neieškota meistrų: juk pačiame Labanoro miestelyje jaunesnių gyventojų mažokai belikę – išsivažinėjo kitur lengvesnės duonos ieškotis, beliko tik garbaus amžiaus sulaukę... Tad nekeista, kad nemažas nerimas lydėjo: ar patiks etnografiniu stiliumi įrengta sodyba atvykėliams, ar neliks stovėti tušti kambariai... Ačiū Dievui, to neatsitiko – bent jau vasarą poilsiautojų netrūksta. Atvyksta ir užsieniečių. Šie daugiausia 3–4 dienoms apsistoja ir išsinuomotais dviračiais vaizdingas vietos apylinkes apžiūri... Žodžiu, jau būtų galima ir kiek atsikvėpti po penkerius metus trunkančių įsikūrimo darbų. Tik tai – ne šeimininkės charakteriui: Jūratė Kiauleikienė jau kalba norinti greta įsirengti tikrą etnografinę sodybą su dūmine pirtimi, kalve, amatininkiškomis dirbtuvėmis... Va tada tai bus kuo domėtis „egzotikos“ ištroškusiems turistams iš svetur... O vietos gyventojams būtų papildomų darbo vietų, nors ir dabar, turistinio sezono metu, ne vienas vietinis jai talkina.

 

„Esu žmogus, tingintis dirbti normalų darbą“

 

Šitaip su jumoru mums prisistatė medžio drožėjas Gediminas Kairys iš Zarasų rajono Degučių kaimo. Tautodailininko vedami, užsukame į jo dirbtuves. Oho, kiek šis „tinginys“ grožybių prigaminęs: akis traukia įvairių įvairiausios kaukės, žuvys, verpstės, angeliukai ir kiti dekoratyvinės paskirties drožiniai bei grynai utilitarinio pobūdžio buities reikmenys – šaukštai, samčiai, lentelės, žaislai vaikams... „Pagrindinę savo produkcijos dalį realizuoju mugėse – tuose amatininkų „atlaiduose“, - juokauja drožėjas. – Esu kviečiamas ir į įvairiausias šventes, tradiciškai suburiančias tautodailininkus. Truputėlį drožinių nuperka tokie atklydėliai, kaip jūs“...

Ekskursantų šioje sodyboje tikrai netrūksta. Neveltui jiems šeimininkas netrukus planuoja atidaryti „švariąsias dirbtuves“. Čia norintieji, drožėjo padedami, galės pabandyti patys pasigaminti švilpynę ar išsiskobti šaukštą...

 

Muziejuose gimsta naujos tradicijos

 

Apie Utenos rajono Indubakių kaime esantį Vilko muziejų „Žaliasis pasaulis“ yra rašęs ne vieną sykį. Savo skaitytojams pasakojome, jog jis yra įsikūręs sodyboje, kur kino režisierius ir operatorius Petras Abukevičius dirbo paskutiniuosius savo gyvenimo metus ir kūrė paskutinįjį savo filmą apie vilkus. Minint šio garsaus kino menininko 75–ąsias gimimo metines ir buvo įsteigtas šis muziejus. Memorialinėje sodyboje įrengta ekspozicija pasakoja apie režisieriaus gyvenimo kelią, jo neeilinės asmenybės bruožus, atvykusieji apžiūri vietas, kur kažkada stovėjo vilkų voljeras, pasivaikšto Vilkų taku, pasigroži aplinką puošiančiomis skulptūromis gamtos ir ekologine tematika. Ir būtinai apsilanko muziejaus Vilkų seklyčioje, kurios dabartinis šeimininkas, režisieriaus sūnus aktorius Ramūnas Abukevičius paleidžia garso įrašą su vilkų traukiamomis giesmėmis.

Muziejaus paskirtis – griauti mūsų visuomenėje gajų neigiamą požiūrį į vilkus kaip į žiaurius grobuonis, taip ir tykančius sudoroti naminius gyvulius bei sunaikinančius gausybę taikių miško žvėrelių. Tam skiriami Indubakiuose organizuojami renginiai, jau virstantys gražiomis tradicijomis. Vienas iš tokių renginių – kino ir foto forumas „Gamtos dienos“, suburiantis filmuojantį ir fotografuojantį jaunimą. Prieš tai susumuojami gamtos ir ekologijos tematika vykstančio kasmetinio konkurso dalyvių darbų rezultatai ir išrenkami nugalėtojai. Tačiau ne vien prizų atsiimti į Vilko muziejų suvažiuoja jaunimas. Kelias dienas čia vyksta intensyvi kūrybinė veikla. Pakviesti fotografijos meno specialistai ir dizaineriai dalijasi foto ir video meno kūrimo paslaptimis, supažindina jaunimą su skaitmenine fotografija, vaizdo montavimu, drauge kuria vaizdo juostas. Tačiau svarbiausia – jauni žmonės sužino nemaža gamtosaugos paslapčių, vakarais įdomiai diskutuoja prie laužo, peržiūri specialiame Gamtos kino teatre rodomus filmus ekologine tematika... Galima drąsiai teigti, kad tokio forumo dalyviams vėliau nebus vis vien, kokioje aplinkoje gyvena ir kokį pasaulį paliks po savęs...

... Ignalinos rajone esantis Stripeikių bitininkystės muziejus – vienas iš šiandien labiausiai lankomų objektų. Ne tik nepaprastai graži aplinka (muziejus įsikūręs ant vaizdingo Tauragnos upelio kranto) viliote vilioja ekskursantus. Mat, čia apsilankę, jie akivaizdžiai susipažįsta su bitininkavimo Lietuvoje istorija. Ją atspindi ir tautodailininko A. Patiejūno sukurtos ąžuolinės skulptūros bitininkystės tema, ir senoviniai kelminiai–kaladiniai aviliai, nuo XV iki XX a. pradžios naudoti Lietuvos bitininkų, ir skulptūriniai bičių nameliai. Ekspozicijoje gausu bitininkavimo įrankių, senovinių medaus sukimo aparatų, nuotraukų, atskleidžiančių šio skanėsto kopinėjimo tradicijas praeityje... Iš fotografijų netgi matyti, kokiu būdu drevininkai apsaugodavo bites nuo meškų, kurių praeityje Lietuvos giriose būta gausu...

Tačiau pastaruoju metu Stripeikiuose labai pagausėjo savaitgalio svečių. Ne bet kokių, o itin dailiai pasipuošusių ir smagiai nusiteikusių. Tai – vestuvininkai, pasiryžę paminėti gražią šventę pagal senovinius lietuvių papročius. O kas šiandien geriau išmano vestuvines apeigas už vestuvių svitą čia pasitinkančią Aukštaitijos nacionalinio parko kultūrologę Dalią Savickaitę? Kruopščiai išstudijavusi etnografinių vestuvių papročius, ši moteris kūrybingai pritaikė juos dabarčiai.

Po santuokos įregistravimo ceremonijos merijoje ar bažnyčioje atvykę jaunavedžiai tiesiog apstulbsta, sužinoję, jog čia neteks atlikti gausybės jau įprastais tapusių, tačiau vis dėlto lietuvių tautos vestuviniams papročiams tokių svetimų apeigų. Pasak Dalios Savickaitės, nei jaunosios nešimo per tiltą, nei poros barstymo ryžiais, nei balandžių paleidimo į dangų ceremonijos niekada Lietuvoje nebūta, šios svetimybės užėmė nišą vestuvių ceremonijoje todėl, kad savosios tradicijos buvo primirštos. Užtat į Stripeikius atvykę jaunieji ir mirtų vainikėliais tarp savęs pasikeis, ir žengdami per slenkstį spėlios, kas bus šeimos galva, ir pagal sudaužyto ąsotėlio šukes spręs, kiek šeimoje bus vaikų... Iš jaunosios plaukų atkirpta ir pro žiedą prakišta garbanėlė bus paaukota Ugnies deivei, kad ugnelė skaisčiai liepsnotų naujos šeimos židinyje, o Vandens dievas papirktas, apjuosiant šulinį juosta... Duonos riekimo būdas parodys, ar geras bus jaunasis šeimoje, o jaunoji per petį mes ne gėlių puokštę, o... savo plaukų šepetį... Jaunosios palyda smaginsis, dalyvaudama siūlo vėrimo į kito asmens laikomą adatą varžybose bei žaisdama kitus smagius simbolinius žaidimus...

Kas šeštadienį Stripeikiuose priimama po 2–3 vestuvininkų svitas. Poros plaukia iš visos Lietuvos, tad ceremonijos vedėjai Daliai Savickaitei tenka tikrai nemažas darbo krūvis. Gal kada nors moteris turės ją galėsiančių pavaduoti „ceremonmeistrių“, tačiau dabar dar reikia iki galo sustyguoti scenarijų, jį papildyti naujomis detalėmis ir ritualais.  

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"