Paieška Australijos gyvūnai (10)

Australijos gyvūnai (10)

Kas išrado inkubatorių?

Berhardas GŽIMEKAS

 

Kaip šiukšlinės vištos atspėja šilumą, neturėdamos mums įprastų termometrų? Štai čia ir prasideda patys nuostabiausi dalykai. Buvo pastebėta, kad karts nuo karto gaidys savo krūvoje padaro ilgą skylę ir į ją giliai įkiša galvą. Gal dėl to jo kaklas toks ištįsęs ir plikas, kad geriau justų šilumos svyravimus? Tačiau Dž. Gilbertui pavyko nustatyti, jog vienos rūšies gaidžiai, supilantys smėlio krūvas paplūdimiuose (valnisterai), įkiša galvas vidun ir ištraukia jas, snapuose turėdami daug smėlio. Todėl galimas dalykas, jog temperatūrą jie nustato liežuviu ir gomuriu.

Viščiukai išrieda gilumoje - iki 90 centimetrų. Praslenka 15, o kartais net 20 valandų, kol jie išsiropščia paviršiun. Dž. Gilbertas visa tai stebėjo per stiklą, kuriuo krūva buvo perkirsta perpus. Kai toks mažytis judrus padarėlis iškiša galvutę paviršiun ir pamato Dievo žemę, jį išsyk apsupa nepažįstamas ir dažniausiai priešiškas pasaulis. Nei tėvas, nei motina nė kiek nebesirūpina jo likimu, o jis nuo jų skuodžia kuo toliau, kaip ir nuo kiekvieno kito gyvo padaro, pasitaikančio kelyje. Jau nuo pirmųjų dienų viščiukas sugeba trupučiuką pakilti į orą ir nuplasnoja iki apatinių medžių šakų, kad ten galėtų ramiai pernakvoti.

Sykį mūsų Frankfurto zoologijos sode su vienu iš tokių mažylių buvo įdomus atsitikimas. Užėjo lietingi orai ir mes nė nemanėme, jog tokiu metu gali išriedėti šiukšliniai viščiukai. Todėl nesunku suprasti mūsų nustebimą, kai vieną rytą prižiūrėtojas gana toli nuo aptvaro su šiukšlinėmis vištomis aptiko po laiptais pasislėpusį viščiuką. Buvo susigūžęs, todėl pradžioje pagalvojo - žiurkė. Ir kam galėjo ateiti į galvą, jog toks mažytėlaitis sutvėrimas įveiks nemenką kelią nuo savo lizdo...

Iš pradžių zoologijos sodams būdavo nelengva auginti šiukšlines vištas. Berlyno zoologijos sode viena višta buvo laikoma 1872 metais, o kita ten pasirodė tik 1932 metais. Teisybė, dabar vargo nebeturime, pas mus jau atsiranda tam tikra „perteklinė produkcija“ ir tenka rūpintis, kur dėti išsiperėjusius viščiukus.

Antraisiais gyvenimo metais viščiukai virsta suaugusiais paukščiais ir ima statyti savas krūvas - inkubatorius. O zoologijos soduose tai ne toks jau paprastas dalykas. Juk lizdams reikia daugybės paplėkusių lapų. Iš ryto prie gaidžio voljero atvažiuoja specialus furgonas, iš kurio išpilama krūva lapų, o vakare, žiūrėk, jos jau nebėr - rūpestingas tėvas viską gražiai sugrėbstė į tolimąjį kampą, savo krūvon. Ir jau laukia naujo siuntinio.

Mūsų zoologijos sodo darbuotojas S.Baltlinas ir sutuoktiniai Faustai ne sykį mėgino išperinti šiukšlines vištas elektriniuose inkubatoriuose. Iš pradžių nieko neišėjo. Nė viename kiaušinyje nesusiformavo net embriono pradmenys. Matyt, įprasta temperatūra, pritaikyta naminėms vištoms, buvo per aukšta šiukšlinių vištų kiaušiniams. Tada eksperimentatoriai nutarė išmatuoti natūralaus lizdo temperatūrą bei drėgmę ir tas pačias sąlygas sudaryti inkubatoriuje.

Kitais metais inkubatoriaus temperatūra buvo sumažinta nuo įprastinės 36-37,8 laipsnio iki 33,6-34,4 laipsnio, kiaušiniai sudėti į stiklo akvariumą ir apkamšyti nuolat drėkinamomis samanomis. Oro drėgmė turėjo siekti 78 procentus.

Vienas kiaušinis natūralioje lapų krūvoje buvo išgulėjęs 33 dienas. Dar 15 dienų pabuvęs inkubatoriuje jis skilo ir pasirodė sveikas gyvas viščiukas. Antrasis kiaušinis buvo paimtas vos tik padėtas. Inkubatoriuje embrionas žuvo 21-ąją dieną. O trečią kiaušinį pavyko išperinti nuo pradžios iki galo. Užtruko 47 dienas. Tai buvo pirmasis šiukšlinių vištų vaikiukas, susiformavęs ir išsiperėjęs dirbtinėmis sąlygomis.

Šiukšlinių vištų kiaušiniai turi vieną įdomią ypatybę. Juose yra laisvai plūduriuojantis oro burbulas. Štai dėl ko šiukšlinių vištų kiaušiniai lizduose-krūvose be didelių problemų visada stovi stati, smaigaliais žemyn. Taigi perėjimosi metu jų nereikia vartyti nuo šono ant šono, kaip kad tenka daryti kitiems paukščiams.

Inkubatoriuje išperinti viščiukai iš pradžių nesugebėjo atsistoti. Ir tik po paros pradėjo normaliai bėgioti bei įgavo tą pavidalą, koks jiems būna būdingas išlindus iš „inkubatorinių“ krūvų.

Itin sunku užauginti vaikus šiukšlinėms vištoms, priklausančioms Leipoa ocellata rūšiai. Jos gyvena sausringuose Centrinės Australijos rajonuose. Ten labai sunku sugrėbstyti didelę krūvą lapų, žolių. Be to, tose vietose būna labai dideli oro temperatūros svyravimai, kai kada per parą siekiantys 40 lapsnių. Visi suaugę gaidžiai vienuolika mėnesių per metus nuo ryto iki vėlaus vakaro rūpinasi savo krūvomis. Be to, ir šitokią krūvą jie įstengia sukrauti ne mažiau kaip per keturis mėnesius.

Kai užeina žiemos lietūs ar šiaip atvėsta, gaidžiai iš visos apylinkės renka žalias šakeles, lapus ir užkasa juos giliau į žemę. Taip daryti būtina, kad drėgni ir paplėkę sulauktų sausrų meto. Tokia paplėkusi, pūvanti medžiaga duoda šilumos, kai pavasarį jau reikia perinti kiaušinius. Dažnai paukščiai iš ryto būna priversti iškapstyti savo krūvas, kad jos šiek tiek atvėstų. Kuo arčiau vasara, tuo labiau spigina saulė, ir vidurdieniais gaidžiai savo krūvas priversti apdangstyti lapais, kad iš išorės nepatektų per daug šilumos. Tuo tarpu rudenį saulė menkai tešildo, todėl dieną krūvas tenka atidengti, kad vidun pakliūtų kuo daugiau šilumos. O vakare vėl reikia užklostyti, kad ta šiluma kuo ilgiau išsilaikytų...

Tikrai sakau - aš esu labai laimingas, kad negimiau šiukšliniu gaidžiu...

Kai žmogus pirmą sykį išgirsta apie tą nuostabų šiukšlinių vištų „išradimą“, neretai pagalvoja: o kodėl kitiems paukščiams juo nepasinaudojus? Bet jeigu pasėdėtume prie tokios krūvos, gerai įsižiūrėtume, ką veikia gaidys, kaip nuo ryto iki vakaro tempia ir grėbsto lapus bei žemę, kaip kasa duobes, o sykiu dar ir pavydžiai žiūri, kad koks gentainis nepasirodytų prie jo brangenybės, tai išsyk suprastume, jog tas procesas - ne patobulinimas, o greičiau atvirkščiai. Be jokios abejonės labiausiai paplitęs perėjimo būdas - patogus ir praktiškesnis. Padėjai kiaušinius, atsitūpei ant jų - ir viskas. Tikrai geriau tyliai patupėti lizde dvi savaites nei štai šitaip sunkų vargą vargti kiaurus metus...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"