Paieška Jie dar neprijaukinti (2)

Jie dar neprijaukinti  (2)

Henrikas GUDAVIČIUS

 

Jau vienuolika metų dešimties ha plote (prie Krūčiaus ir Vaišnoro Ravo, Kadagių šlaite ir Žvaigždūnių smiltpievėje) eksperimentuoju sėdamas ir sodindamas retuosius augalus. Ir kiekvieną sezoną atsiranda čia koks nors naujas, iki šiol neregėtas gyvūnas. Aiškiai matyti, kad tam sparnuočiui, keturkojui ar ropliui rūpi mano eksperimentai. Netgi didieji šliužai, atnešti čia iš bulvių rūsio, įsigudrino karštą dieną tūnoti po vandens kubilu, kur niekada nepašviečia saulė. Šitas kubilas yra mano, tiksliau sakant, žmonių padarytas, jis nėra Gamtos dalis. Tie didieji šliužai dabar rodo gerą retųjų rūšių natūralizacijos tendenciją. Išlipo jie iš ūksmingo Vaišnoro Ravo ir gyvena net smėlėtame šlaite, šalia dūminės pirtelės. Kai šviečia saulė, slepiasi po kubilu ir po nuvirtusio, jau trūnijančio šermukšnio kamienu, kuris malkoms nelabai tinka. Ir dabar jau tikrai negali sakyti, kad tasai šermukšnis drunija be naudos.

Šių lėtaeigių moliuskų statusas bei paplitimas jau po truputį aiškėja. Pirmojoje Lietuvos raudonojoje knygoje (1981 m.) neaptinkame nė vieno aprašomo šliužo. Antrojoje (1992 m.) profesorius Ričardas Kazlauskas nurodo tiktai keturias didžiojo šliužo buveines – Juodkrantė, Vilkija, Vilnius ir Kaunas. 2007-ais išleistoje Lietuvos raudonojoje knygoje didžiojo šliužo jau visai nebėra. Net neaišku, kodėl jis išbrauktas... Ar todėl, kad tai šiek tiek sinantropinė rūšis, ar jų tikrai atsirado jau daug?

Liškiavoje didįjį šliužą pamačiau 1996-ųjų liepos 3 d. ant trūnijančio beržo, netoli vienuolyno tvenkininių. Kitą dieną kaimynė Danutė Rameikienė tokį pat šliužą rado savo darže ir atnešė man. Netrukus, dairantis kartu su Mindaugu Lapele, vieną didįjį šliužą aptikome prie Aušrinės tvenkinio, netoli žydinčių stumbražolių, o dar kitais metais keletą šių retų moliuskų aptikau Žaliamiškyje... Vėlų rudenį tų šliužų prišliaužė į mano bulvių rūsį ir ten sėkmingai peržiemojo. Pavasarį, balandžio pradžioje, didieji šliužai atsibudo ir pradėjo graužti mano sėklines bulves. Tada aš juos atsargiai sukroviau į kibirėlį ir nunešiau į Botanikos sodą, prie Vaišnoro Ravo, pakeliui šitaip kalbėdamas: „Įrašėme jus į Lietuvos raudonąją knygą, bet nepasižadėjome šerti bulvėmis; gaila bulvių, gerai jums bus ir pavasariniai grybai?...“ Visi žino, jog šliužai mėgsta grybus! O kas matė, kaip didysis šliužas šlamščia storą baravyko kotą? Labai greitai čiulpia, bet ir čepsi lyg paršelis. Koks kitas šliužas taip moka? Klausytis, žinoma, reikia iš arti, ausį priglaudus prie tokio grybo. Mėgsta didieji šliužai ir beržo sulą, ir papuvusius obuolius. Čiulpia ir sveiką obuolį, bet kietos obuolio odelės neįveikia. Jam reikia, kad obuolys būtų pažeistas.

Tad pamažu aiškėja ir to reto gyvūno gyvenimo būdas, paplitimo arealas. Žinoma, jog tas gyvūnas nėra toks retas, kaip manyta.

... Žvilgtelkime: kas gyvena ant pražydusios vaistinės šventagaršvės. Šį tikrai iškilmingą augalą liaudies medicina jau labai seniai išskyrė iš visų kitų paupio augalų, pastebėjo net magiškąją jo galią. Ir infekcines ligas gydo šventagaršvė, ir nuo bado gina, ir ypatingą aromatą suteikia patiems prabangiausiems valgiams bei gėrimams. Tad ar viso šito gali nežinoti tie, kurie skraido ir gali nutūpti ant didžiulio šventagaršvės žiedyno? Ypatingas yra šio augalo kvapas, o vabzdžiai juk gerai užuodžia. Tai ir sulekia čia, nesvarbu, kad tie rutuliški šventagaršvių žiedynai dažniausiai išsiskleidžia juodalksnių pavėsyje. Auksinukai, citrinukai, spungės, aušrelės, perlinukai, marguoliai, bronzinukai, grambuoliukai, tachinos, amofilos tupia ant šventagaršvių žiedynų, ir bežiūrint į tą margaspalvį vabzdžių pasaulį atrodo, jog Gamta štai irgi sukuria savotišką miestą, kur viskas idealiai tvarkinga, tikslinga ir estetiška. Visiška priešingybė chaotiškam ir triukšmingam žmonių miestui...

Pats ištikimiausias šventagaršvės žiedyno gyventojas yra raštuotasis grambuoliukas – vabalas, pūkuotas tarsi kamanė. Jis nebijo nei rasos, nei pavėsio, visą dieną čiulpia žiedadulkes ir nektarą. Grambuoliukai, kaip ir grambuoliai, priklauso plokštėtaūsių šeimai, o toje šeimoje yra labai retų rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. Šitaip pagalvojus, pūkuotas ir nerangus raštuotasis grambuoliukas pasidaro dar gražesnis, atrodo, kad be jo ir šventagaršvė negalėtų sukaupti tiek daug brangių kvepalų. Ir rytmečio rūkas, ir tas pūkuotas grambuoliukas, ir raudondryžiai marguoliai, ir mėlynasparnis tulžys kažkaip dalyvauja toje paslaptingoje šventagaršvės aromatų sintezėje...

Šitaip galvojau vieną ramų liepos vakarą prie Krūčiaus upelio, kur žydi mano šventagaršvės. Tik staiga atbimbė didžiulis ryškiai dryžuotas širšuolas, griebė prie žiedų prigludusį grambuoliuką ir nusinešė.

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"