Paieška Talka Juozo Miltinio tėviškėje

„...padėkočiau angelams ir šventajam Petrui“

Talka Juozo Miltinio tėviškėje

Andrius ALMANIS

Ventos regioninio parko vyr. specialistas informacijai

 

Rugsėjo 3-ąją sukako 100 metų, kai gimė garsus Lietuvos teatro režisierius Juozas Miltinis. Šia proga jo tėviškėje – Ramoniškės kaime, o taip pat Viekšniuose (Mažeikių rajone), kur jis lankė gimnaziją, organizuojami įvairūs renginiai. Ruošiantis jubiliejui, Ventos regioninis parkas pakvietė visus norinčius atvykti į režisieriaus gimtąjį kaimą – aplinkos tvarkymo talkai.

Ventos regioninio parko, Mažeikių miškų urėdijos, Akmenės bei Mažeikių rajonų savivaldybių pastangomis režisieriaus gimtinė (nors ir nebėra paties namo) gražiai sutvarkyta – suremontuoti privažiavimo keliai, pastatytas medinis tiltas, pačiame kaime – koplytstulpis, informacinės lentos, suoleliai... Betgi, laikui bėgant, ir suoleliai pūva, ir žolė apželia. Nemaža darbų atlikta ir prieš jubiliejų, bet visuomenės parama čia taip pat labai laukiama.

Beveik kiekvienas, atvykęs į Ramoniškės kaimą, teigia jaučiąs ypatingą šios vietos žavesį. Rodos, nieko čia tokio– miškas, pievos, upelis – tokie patys, kaip ir daug kur Lietuvoje. Bet būtent čia savo vaikystę praleido būsimasis režisierius Juozas Miltinis. Rodos, kas čia ypatingo? Juk tuomet niekas dar nežinojo, kuo jis bus užaugęs, ir koks gi čia vietos nuopelnas? Betgi pats Režisierius yra pasakęs:

„Sakoma, kad pirmykštis teatras yra prasidėjęs nuo laužo, nuo liepsnos judesio. Žmogus, išvydęs liepsną, paukštį, panoro juos imituoti, bandė skristi, kaip Ikaras. Ir iškart pajuto konfliktą, nes neturi sparnų. O jeigu užliptum ant kalno?.. Man taip buvo vaikystėje, - prisirišęs vantas prie rankų, norėjau nuo medžio nuskristi... Pliumptelėjau... Žmogus, pajutęs su savim konfliktą, buvo pirmasis aktorius. Nuo jo prasideda pirmykštis teatras...“

Kam nepasitaikė vaikystėje pliumptelėti nuo medžio? Bet toli gražu ne kiekvienam tai tapo postūmiu į kažką tobulesnio... O būsimasis režisierius jau vaikystėje jautė ypatingą, tuomet dar žodžiais nenusakomą trauką KAŽKAM, kas skiria žmogų nuo gyvūno, kas priverčia žmogų kilti aukštyn, nors ir nusvylant kaip Ikarui sparnus...Vaikščiojant vingiuotojo Uogio pakrantėmis, po ūksmingą ir pilną paslapčių Purvių girią, po spalvingas įvairiažoles pieveles, išsibarsčiusias tarp miškų, pradedi tikėti, kad būtent čia, saulėtoje ir jaukioje, bet tuo pačiu kažkuo paslaptingoje vietoje ir galėjo augti žmogus, iki sielos gelmių sugėręs visą šį grožį ir skausmingai, iki pat gyvenimo pabaigos bandęs pasiekti tobulybės, gal net peržengiančios žmogaus ribas. Mažasis Juozukas augo tikrai teatrališkoje aplinkoje, nes, pavyzdžiui, Užgavėnes švęsdavo visas kaimas – visi kaip vienas eidavo vieni pas kitus ir į gretimus kaimus, persirengę įvairiausiais šios šventės personažais.

... Bent šiek tiek prisiliesti prie tos ypatingos būsenos, prie aplinkos, įkvėpusios tokius polėkius, pavyko ir būreliui talkininkų, gražią rugpjūčio šeštadienio dieną besidarbavusių Juozo Miltinio tėviškėje - Ramoniškės kaime. Ventos regioninio parko pakviesti, atvyko žmonės, kadaise čia gyvenę, su savo šeimomis, atvyko ir tie, kurie čia niekuomet negyveno, tačiau jiems rūpėjo prisidėti prie savo krašto puoselėjimo bei pažinimo ne vien žodžiais, bet ir darbais. Bešienaudami, pjaudami sausuolius ir juos degindami, nė nepajutome, kaip prabėgo geras pusdienis. Smagiai pasidarbavus, malonu pabendrauti prie arbatos puodelio. Ko jau ko, o visokiausių žolelių, iš kurių galima virti ne tik skanią, bet ir sveiką arbatą, mūsų miškuose bei pievose netrūksta. Atokvėpio valandėlę kalbėjomės apie Režisierių. Yra įvairiausių pasakojimų apie jį – vos ne legendų. Pasakojama, kad susikvietė kartą jis į savo gimtadienį daugybę svečių – ir artimų žmonių, ir šiaip pažįstamų, ir tuometinės valdžios funkcionierių. Ant vaišių stalo buvo patiektos tik virtos bulvės su rūgpieniu. Netrukus tai vienas, tai kitas kilo nuo stalo, teisindamasis, esą jų laukia kažkokie skubūs darbai... Kai beliko patys ištikimiausi Režisieriaus bičiuliai, jis pakvietė juos į kitą kambarį, kur jų laukė kuo gardžiausios vaišės... Nežinia, ar iš tikro taip buvo, bet šis pasakojimas gerai charakterizuoja Juozą Miltinį – kūrybišką, valiūkišką ir jokiais laikais nuo nieko nepriklausomą asmenybę.

... Į Ramoniškę sugrįšime dar ne kartą. Ir ne vien jubiliejų proga. Ventos regioninio parko direkcijos darbuotojai nuoširdžiai dėkoja visiems, padėjusiems tvarkyti režisieriaus tėviškę. Talkos – sena ir graži lietuviška tradicija, puoselėjama ir mūsų regioniniame parke. Ruduo – tvarkymosi metas. Džiaugsimės visais, atvyksiančiais į būsimas aplinkos tvarkymo talkas. Pabaigai noriu pacituoti Juozo Miltinio prisiminimą apie kelionę nors ne į Ramoniškę, bet irgi nuostabią vietą:

„Nuostabią kelionę į Leono Blėdžio vasarvietę apturėjau 1994 m. gegužės 15 prie Lėvens. Buvo saulėta diena. Daugybė žydinčių purienų. Žalia ir geltona spalva neiškrito iš akių. Jei būtų buvę dar raudono sauso vyno, būtų buvusi ir puota, ir šventė. Mano įkipšėjusi senatvė panoro ant rankų  kojom aukštyn šokti tokį šokį, kad pasijustum virš debesų, įsibrauti į dangų, kad padėkočiau angelams ir šventajam Petrui“.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"