Paieška Sterblinis vilkas iškeliauja visiems laikams

Australijos gyvūnai (11)

Sterblinis vilkas iškeliauja visiems laikams

Berhardas GŽIMEKAS

 

„Jie pasiekė tą ribą, nuo kurios grįžti nebeįmanoma; jokie, net patys geriausi ketinimai jų nebeišgelbės“, - taip apie sterblinius vilkus (Thylacinus cynocephalus) rašo įžymus Tasmanijos zoologas Maiklas Šarlendas.

Tiesiog siaubinga! Jeigu tą unikalų, patį stambiausią Australijos sterblinį plėšrūną būtų išradę ar sukonstruavę žmonės, o ne milijonai metų evoliucijos, tada, žinoma, surastume būdų, kaip išgelbėti. Galų gale juk atrandama Jungtinių Tautų lėšų išsaugoti Abu-Simbelos akmeninius kolosus, užuot paskandinę juos naujoje vandens saugykloje. Ir daugelis turtingų žmonių tam skiria lėšų. Tuo tarpu tos akmeninės figūros, stūksančios kairiajame Nilo krante, ne tik šlovina prieš tris tūkstantmečius gyvenusį faraoną Ramzį II, bet, kaip ir piramidės, primena apie sunkų prievartos darbą, užgulusį dešimtis tūkstančių nelaimingų vergų, kentusių sunkiausią gyvenimą nežmoniškų tironų garbei ir klestėjimui. Ir vis dėlto tais žmogaus rankų kūriniais žavisi visas šiuolaikinis pasaulis.

Tuo tarpu visa tai, ką sukūrė motina gamta, tegul prapuola, nugrimsta užmarštin, sunaikinama, išnyksta. Norint išsaugoti sterblinius vilkus, tą tikrą gamtos stebuklą, tereikėjo tik mažytėlaitės dalies lėšų, kurios buvo skirtos Abu-Simbelos kolosų labui.

Deja, sterbliniai vilkai gyveno tolimoje, iš pasaulio akių beveik dingusioje saloje, kurioje daug miškų, bet maža žmonių, susirūpinusių nykstančių gyvūnų likimu. O kitiems - tas pats galas: tegul išmiršta, pagalvok tik! Viena bjaurybe mažiau... Jeigu toks unikumas būtų gyvenęs kuriame nors iš dabartinių žmonijos kultūros centrų - Jungtinėse Valstijose, Europoje ar Tarybų Sąjungoje, iškart būtų kilęs didelis šurmulys, triukšmas ir - galime tuo neabejoti, - būtų atsiradusi ta menkutė suma pinigų, kurių reikėjo gelbėjimo darbams. Esu tikras, jog lėšų nebūtų pagailėta. Tačiau Australijoje dėl to niekas galvos nesuko. Norėtųsi sužinoti, ką apie tai rašys mūsų anūkai 2020-aisiais metais? Atrodo, jog numanau, ką rašys ir kaip mus keiks.

Liūdną „Tasmanijos tigro“ likimą numatė gamtos tyrinėtojas Džonas Guldas, daugiau kaip prieš šimtą metų aplankęs tą kalnuotą miškingą salą. Jis rašė:

„Jei ši palyginti nedidelė sala bus tankiau apgyvendinta ir jos pirmykščius miškus nuo vieno krašto iki kito kirs keliai, tų nuostabių žvėrių skaičius ims mažėti. Juos paprasčiausiai išnaikins, kaip kad buvo susidorota su vilkais Anglijoje ir Škotijoje, ir sterbliniai vilkai gana greitai bus aprašinėjami jau kaip išnykę gyvūnai.“

(„Tasmanijos tigras“ - visiškai nevykęs sterblinio vilko pavadinimas, kilęs dėl to, kad užpakalinę kūno dalį kerta skersinės juostos.)

Laimė, vilkų gyventa ne tik Anglijoje ir Škotijoje, todėl jie vis dar gyvuoja. O štai sterblinių vilkų nebuvo niekur kitur, vien Tasmanijos saloje.

Reikia pasakyti, jog kolonistai iš Europos nė nelaukė, kol salą perkirs patogios autostrados ir kol išsistatys dideli miestai; sterbliniai vilkai pradėta naikinti išsyk, vos tik europiečiams išlipus krantan. O naikino dėl to, kad sterbliniai vilkai gaudė ne tik kengūras - savo įprastinį grobį, - bet kartas nuo karto nusinešdavo ir kokią avį. O šito, kaip gerai žinoma, žmonės neatleidžia.

Beje, negalima pasakyti, kad saloje buvo labai daug žmonių. Dauguma jų gyvena didžiausiame mieste - Hobarte. Ir vis dėlto jau daugiau kaip prieš 100 metų buvo skiriamos gana didelės premijos už kiekvieną užmuštą sterblinį vilką. Teisybė, dabar viskas apvirto aukštyn kojomis - užmušus sterblinį vilką - didžiulė bauda. Tik kur tą vilką surasti? Nebėr.

Daug, labai daug laiko praėjo, kol Tasmanijos gyventojai suprato, kokią neįkainojamą brangenybę jie turėjo - vienintelį stambų Žemėje sterblinį plėšrūną.

Iš pradžių sterblinių vilkų per metus būdavo užmušama šimtai. O tie, kurie atsitiktinai pakliūdavo į kengūroms paspęstus spąstus ir likdavo nepasismaugę, buvo gabenami į mažytį Hobarto zoologijos sodą (jis veikė tik iki 1940 metų). Iš viso jame gyveno gal devyni, gal dešimt sterblinių vilkų, iš kurių paskutinis buvo pagautas 1933 metais. Hobarto zoologijos sodas savo sterblinius vilkus mainydavo į svetimšalius gyvūnus. Tokiu būdu buvo išmainyti visi vilkai: pirmiausia - į du liūtus, paskiau į baltąjį lokį ir dramblį, o už paskutinį vilką buvo gauta visa egzotiškų paukščių kolekcija. Kai kurie vilkai būdavo paprasčiausiai parduodami. Antai 1909 metais vieną sterblinį vilką nusipirko Kelno zoologijos sodas, 1913 metais - Antverpeno, o Londono zooologijos sode jų pabuvojo ne mažiau kaip tuzinas; paskutinysis čia žuvo 1931 metais. Niujorke nuo 1908 iki 1919 metų sterblinių vilkų pabuvojo bent keturi. Hobarto zoologijos sodo veikėjai tuo gamtos stebuklu prekiavo gana guviai, mat įsivaizdavo, jog tiekimo linija niekada nenutrūks. Tačiau baigėsi štai kuo: Hobarto zoologijos sode liko vienas vienintelis sterblinis vilkas, be to, šlubas; jis ir sulaukė savo dienų pabaigos, būdamas liūdnoje vienatvėje. Nuo 1933 metų nė vieno sterblinio vilko sugauti nebepavyko.

Europos zoologijos soduose paaiškėjo, jog tie gyvūnai gana atsparūs šalčiui ir toli gražu ne „naktiniai“, kaip iki tol manyta bei buvo rašoma specialioje literatūroje. Su jais buvo elgiamasi gana atsainiai, nerūpestingai, ir vis dėlto nelaisvėje jie ištverdavo gana ilgai. Antai vienas sterblinis vilkas, gaudamas tik liesos jautienos gabaliukus ir retsykiais kokį smulkų gyvūnėlį, pavyzdžiui, triušį, Londono zoologijos sode išgyveno aštuoneris metus ir keturis mėnesius, o kitas, Vašingtone, už grotų praleido net septynerius metus.

Sterblinių vilkų kailis buvo pilkšvai gelsvas ar gelsvai rudas, plaukai trumpi, tankūs ir šiurkštūs. Siekė nuo 1 iki 1,3 metro ilgio ir turėjo labai ilgą uodegą - iki 60-65 centimetrų. Sugebėdavo iššokti aukštyn iki dviejų ar net trijų metrų.

Mokslinis šio gyvūno pavadinimas „sterblinis šuo su vilko galva“ labai netikęs, nes sterbliniai vilkai, būdami būtent sterbliniais gyvūnais, neturi jokių giminystės ryšių nei su šunimis, nei su vilkais. Teisybė, išore jie labai primena šunis, nors ir turi bene baisiausius nasrus (juose - net 46 dantys!) tarp visų sausumos žinduolių. Kaip ir daugelis kitų sterblinių gyvūnų, sterbliniai vilkai galėdavo labai plačiai prasižioti - tvirtinama, jog net iki 180 laipsnių. Tačiau mažiausiai šuniškų bruožų rastume užpakalinėje kūno dalyje, ypač uodegoje. Jos pagrindas labai storas ir greičiau primena kengūros uodegą nei šuns. Sterbliniai vilkai negalėjo išreikšti savo jausmų uodega: pavyzdžiui, džiugiai vizgenti ar baugiai paspausti tarp kojų. Knygose net rašoma, jog uodega tokia nelanksti, jog už jos nutvėrus sterblinis vilkas neįstengia apsisukti ir dantimis pasiekti ranką.

Tačiau netikėkite visais tais pasakojimais apie sterblinius vilkus, kurie jau kelintas dešimtmetis keliauja iš knygos į knygą, iš straipsnio į straipsnį. Būkite atsargūs. Neužmirškite, jog niekas nepasidomėjo, kaip sterbliniai vilkai gyveno laisvėje, natūralioje aplinkoje. Niekas! Gėda pripažinti, bet ir zoologijos soduose nė vienas mokslininkas rimčiau nesusidomėjo sterbliniais vilkais. Pavyzdžiui, vis dar užsispyrusiai tvirtinama, jog sterbliniai vilkai buvę tikri kraugeriai, kad jie esą tik perkandantys avims, kengūroms kaklus ir iš miego arterijos išgeria kraują arba - geriausiu atveju - tik išplėšia kepenis ar riebius inkstus. Likusią grobio dalį, esą, paliekantys sterbliniams velniams ir maitvanagiams. Pasakojama, jog jie niekada negrįždavę prie sumedžioto grobio ir neėsdavę maitos. Tikriausiai visa tai - tik piktos fermerių avių augintojų apkalbos, nes jiems sterbliniai vilkai visada stovėjo skersai kelio. Juk du pirmuosius sterblinius vilkus 1824 metais pavyko įvilioti į spąstus, kuriuose buvo padėta nugaišusių gyvulių mėsa, o išskrodus tuos vilkus, pagal kuriuos ir buvo aprašyta rūšis, skrandžiuose rasta echidnų liekanų.

 

Bus daugiau

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"