Paieška Vietoj meškerės - grėblys, dalgis ir akėčios

Vietoj meškerės - grėblys, dalgis ir akėčios

Vacys PAULAUSKAS

Vilniaus SOS vaikų kaimo pedagogas, žvejų būrelio vadovas, papildomo ugdymo pedagogas ekspertas

 

Paskutines šios vasaros dienas aš su šešiais Vilniaus SOS vaikų kaimo globotiniais praleidau Karklėje SOS vaikų poilsiavietėje, šalia kurios telkšo 1 ha žuvingas tvenkinys. Jame tikėjomės sėkmingai pameškerioti ir pratęsti 2002 metais pradėtus šio vandens telkinio tyrinėjimus. Deja, viskas pakrypo truputį kitaip. Vaikai Baltijos jūroje prisimaudė, pailsėjo, tačiau meškeriojimui gerų sąlygų nebuvo.

 

Suvešėjo vandenžolės  

 

Tvenkinys labai keitėsi... Jo visą paviršių dengė vandenžolės. Laisvas buvo nedidels „išravėtas“ plotas priešais užtvanką. Pažvelgę ten, kur krenta per užtvanką vandens pertekliaus čiurkšlės, pamatėme kalną iš tvenkinio pašalintų augalų. Tapo aišku, jog tvenkinį „okupavo“ paprastoji nertis. Sunku buvo patikėti, jog šis dekoratyvus, neturintis šaknų, akvariumininkų mėgstamas augalas taip suvešėjo, jog kilo grėsmė tvenkinio žuvims. Jame nuo pat dugno iki viršaus prižėlusio šių augalų sąžalyno pavadinti dekoratyviu negalėjome. Žali buvo tik nerties viršutiniai ūgliai, o likusi dalis, negaudama pakankamai saulės šviesos, buvo pageltusi ir skleidė nemalonų puvėsių kvapą.   

 

Pirmoji žūklė

 

Įvertinę, ką išvydome, supratome: mūsų spiningai kol kas netinka. Atviro vandens plotelyje sukiojosi viena kita kuoja, plaukiojo smulkių žuvelių būrys.

Graibštu masalinėms žuvelėms gaudyti pavyko pasigauti kartuolių ir saulažuvių. Jomis susigundė vienas kitas ešeriukas, o „dzykeliu“ – pora kuojų. Tuo mūsų pirmoji žūklė atviro vandens lopinėlyje baigėsi. Paleidžiame atgal žuvis ir skubinamės pas poilsiavietę prižiūrintė dėdę Algį prašyti grėblių prie užtvankos susikaupusioms vandenžolėms išgriebti. Gauname tik du, tačiau jų visiškai pakanka, kad įsijungtume į tvenkinio gelbėjimo darbus.

 

Padedame „šienauti“  

 

Kitos dienos vakare pamatėme, kaip tvenkinį gelbsti tikri vyrai. Dėdė Algis su čia vasarą nuolat gyvenančiu ir dirbančiu SOS vaikų kaimo globotiniu Evaldu triūsė su ant metalinio koto pritaisytu dalgiu. Pririšę ilgą virvę, vienas jų laiko laisvąjį galą, kitas iš visų jėgų sviedžia dalgį kuo toliau į vandenžoles. Įrankiui nugrimzdus, abu tempia dalgį ir sparčiai augantis išgriebtų žolių kalnas netrukdo krentančiam per užtvanką vandeniui upokšniu nutekėti į jūrą. Prikibus mums padėti, darbas paspartėja. Vyrai „šienauja“, o maniškiai grėbliais ir plikomis rankomis meta išgriebtą „gerą“ žemyn. Tiesa, nerčių kalnas jau toks didelis, tenka skleisti jį į šalis. Darant tvarką paaiškėja, jog iš tvenkinio šalinami ne tik augalai, bet ir gyvi padarai, kuriuos irgi tenka gelbėti.

 

Grėbliai keičia dalgį

 

Kitą dieną tapome dar rimtesnės tvenkinio gelbėjimo operacijos liudininkais. Joje be dėdės Algio ir Evaldo dalyvavo prie tvenkinio įsikūręs ir gražiai sutvarkęs jo pakrantę dėdė Gintaras bei jo pagalbininkas Igoris. Vyrai kairiajame tvenkinio krante pastatė džipą su prie jo pritvirtintu suktuvu. Kitame krante prie suktuvu traukiamo troso pririšdavo akėčias ir vienu ypu ištraukdavo į krantą kalną vandenžolių. Po to akėčias ir trosą valtimi plukdydavo atgal ir vėl kartodavo operaciją. Mūsų pagalbos čia nereikėjo. Prie pat užtvankos grėbliu pasiekiamų žolių jau nebuvo, tačiau mes sugalvojome, jog darbo bus į valias, jeigu ir mes pasinaudosime virve. Žinia, dalgio mums niekas nedavė, tačiau mes juk turėjome grėblius. Pririšę juos, iš žiūrovų vėl tapome pagalbininkais. Kad grėbliai „nepabėgtų“, laisvus virvių galus pririšome prie šalia užtvankos esančių turėklų. Truputį buvo nepatogu, kad grėbliai turėjo plastikines „galvas“ - nukritę ant vandens neskendo. Teko pasitreniruoti, kad sviedžiamas grėblys ant vandens nukristų dantimis į apačią. Pirmasis šį „sportą“ įvaldė ir pamokė kitus Edgaras. Greitai mūsų velkami žolynų glėbiai mažai nusileido „nušienautiems“ dalgiu.

 

Pasiplaukiojimas

 

Išvalytas nuo vandenžolių plotas darėsi vis didesnis, tačiau akėčiomis skersai tvenkinio išvarytą juostą būtinai reikėjo sujungti su laisvu plotu, esančiu priešais užtvanką. Mėtomu grėbliu ar dalgiu nuo užtvankos nerčių pasiekti jau niekas negalėjo, o pastatyti džipą ir panaudoti akėčias nebuvo kaip. Nori nenori vyrams vėl teko imtis dalgio. Tačiau dabar iki laisvo ruožo jį reikėjo vežti valtimi. Tik taip buvo įmanoma likviduoti vandenžolių juostą, kliudančią išilgai tvenkinio pučiančiam vėjui šiaušti bangeles ir bent taip sudaryti sąlygas vandens aeracijai, t.y. vandens prisotinimui deguonimi. 

Mes vėl turėjome darbo. Vieni „apdorojo“ atviltas žoles, kiti tarytum kurmiai rausėsi tarp jų ir kažko ieškojo. Aktyviausiai čia darbavosi Vladas. Dėdė Gintaras jį pavadino „tyrinėtoju“ ir pirmąjį pakvietė sėsti į guminę Igorio irkluojamą valtį palaikyti vežamo į darbą (vietą dalgio). Užsiėmimas atsakingas, reikalaujantis saugaus elgesio ir drausmės. Vaikai greitai perprato valtyje savo pareigas ir didžiavosi jiems patikėtu darbu. Dalgio palaikyti negavo tik mažoji Gonorata. Ši vienetelė mūsų grupėje mergaičiukė, „įpakuota“ į aiškiai jai per didelę gelbėjimosi liemenę, kaip pupų pėdas kėpsojo valtelės gale ir su Igoriu pirmyn-atgal plaukiojo ilgiausiai.

 

Ieškome žuvų

 

Žinia, į stovyklas prie vandens visada vežamės krytį. Turėjome ją ir šį kartą, tačiau nepanaudojome. Viską, ką norėjome sužinoti jos pagalba, papasakojo iš tvenkinio šalinamos vandenžolės.

Mano vaikai smalsūs ir pastabūs. Vos pradėjus traukti iš vandens augalus, paaiškėjo, kad tarp jų spurda vienas kitas žuveliukas. Pažiūrėjus atidžiau paaiškėjo, jog tai 4-7 cm ilgio lynukai. Literatūroje nurodoma, jog vienmečių lynukų ilgis yra 7-8 cm. Taigi į vandenžolių nelaisvę papuolė vos metus išgyvenę mažyliai. Panaršius po jau išmestas vandenžoles, ypač ten, kur jas plovė per užtvankos viršų pratekančio vandens čiurkšlės, lynukų pririnkome daug ir beveik visi jie buvo dar gyvi. Iš pradžių visus žuveliukus leidome atgal į tvenkinį, paskui nutarėme dalį parsivežti į Vilnių ir įkurdinti juos akvariume. Prieš 30 metų, kai Šilalės pionierių namuose dirbau su jaunaisiais akvariumininkais, mes kaip tik tokio dydžio lynukus auginome. Jie buvo panašūs į mažapelekes molinezijas, dar kitaip vadinamas juodosiomis moli, ir puikiai jautėsi.

Tarp nerčių dar radome negyvų kuojyčių, ešeriukų ir kartuolių, o vyrai akėčiomis ištraukė negyvą lydeką. Žuvų buvo gaila, tačiau negyva devynspyglė dyglė mus pradžiugino, nes tai buvo jau antrasis atvejis, įrodantis, jog ši Lietuvoje retokai aptinkama žuvų rūšis tvenkinyje tikrai gyvena.

 

Besiraitantis ir slidus

 

Apie tvenkinyje egzistuojančią dar vieną žuvų rūšį iš vietinių gyventojų buvome girdėję, tačiau patvirtinančių svarių įrodymų neturėjome. Neturėjome iki tol, kol vienas iš vaikų, „revizuojančių“ suverstą augalų kalną, sušuko: „Dėde Vacy, čia kažkas raitosi“. Aš stovėjau viršuje, stebėjau apačion nusileidusius  vaikus, tad to besiraitančio padaro nemačiau. Ne iš karto mano „tyrinėtojams“ pavyko sugriebti laimikį. Jis vis išslysdavo iš rankų, kol pagaliau atsidūrė kibire. Paaiškėjo, jog tai 25 cm ilgio unguriukas. Jį parsivežėm ir įkurdinom Ozo vidurinės mokyklos akvariume.

Kitą dieną aš iš viršaus pastebėjau šliaužiančio padaro uodegą ir pagalvojau, jog turėsime dar vieną įrodymą, kad tvenkinyje yra ungurių. Deja, vaikai pradėjo juoktis: „Dėde Vacy, jūs apsirikote, čia nušliaužė žaltys“. Matyt, šis visiškai žmogui nepavojingas gyvačių pobūrio roplių šeimos atstovas atšliaužė pasmaguriauti aplink žoles zujančių varliukų. Labai apsidžiaugiau, kad vaikai iš galvos šonuose esančių geltonų dėmelių roplį iškart atpažino ir jo neišsigando. 

Kitą dieną vaikų drąsa privertė mane sunerimti. Tą kartą Baltija buvo rami. O netoli kranto plaukiojo nedidelių medūzų būriai. Nors patariau jų neliesti, Gonorata su savo bendraamžiu Edvardu puolė jų vaikytis. Sugavę plastikiniame maišelyje atsinešė į krantą. Aiškinimai, kad suaugusių medūzų čiuptuvų dilgiosios ląstelės gali būti pavojingos, nepadėjo. Jie medūzą „ištyrinėjo“ ir pareiškė, jog mažų nėra ko bijoti, nes jos odos dar nedilgina.  

 

Kiti radiniai

 

Nerties sąžalynuose buvo daug vaikus sudominusio įvairaus „knibždalo“. Tai gražios įvairių rūšių laumžirgių lervos, uodegoje savo kvėpavimo vamzdelius atkišusios skorpionblakės, naikinančios uodų lervas ir puolančios žuvų mailių nugarplaukos. Paėmus į rankas šią nugara plaukiojančią blakę, ji straubliuku skaudžiai duria ir suleidžia į žaizdą nuodingas seiles. Įkandimas labai skausmingas. Siekiant išvengi įvairių nemalonumų, visus surastus įtartinus padarus vaikai rinko tik pincetu.

Tvenkinyje įspūdinga geldučių populiacija. Tokių didelių dvigeldžių moliuskų kituose mūsų krašto vandens telkiniuose man matyti neteko. Daugumos jų ilgis siekė 16 cm, plotis – 8 cm, apimtis storiausioje vietoje – 19,5 cm. Radęs tokį „gigantą“ tuščią, mūsų Denisas sumąstė ir pasidarė savo akinukams dėklą.

*   *   *

Paskutinės dienos pasitaikė labai vėjuotos ir lijo. Tai buvo atgaiva tvenkiniui, nes atvirame plote raibuliavo bangelės, o per užtvanką stipresne srove iš tvenkinio tekėjo drumstas ir turintis nemalonų kvapą vanduo.

 

  

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"