Paieška Globojami galingojo Perkūno

Globojami galingojo Perkūno

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Įpratome minėti lygiadienius: pavasario ir rudens. Bet žvelgiant į lietuvių tradicinį – valstietišką, liaudišką – kalendorių, reikia prasibrauti pro įvairiausių minėjimų, švenčių gausą, todėl kartais pasimeti ir nežinai, kokie tie svarbiausi įvykiai.Bet liaudies tradicinio kalendoriaus svarbiausia ypatybė yra ta, kad jis susijęs su gamtos procesu, su saulės keliavimu dangumi.

 

Ugnelė grįžta į namus

 

Pasak krivio etnologo Jono Trinkūno, rudens lygiadienis reiškia, kad įvyksta toks virsmas, kai saulė jau pajuda į tamsiąją metų dalį. Nuo to meto diena darosi trumpesnė už naktį. Tai susiję su įvairiais gamtos pokyčiais, įvairiom jų apraiškom. Be to, reikia žinoti, kad liaudyje kalendorius, svarbiausia, buvo susijęs su įvairiais agrariniais procesais, darbais, įvykiais, kurie būdavo ženklinami bažnytiniais šventųjų vardais, bet žmonėms ypač buvo svarbu, jog tai yra tam tikras laiko paženklinimas, kuris nurodo, kokie darbai laukuose ar dar kur nors turi būti dirbami. Tai derliaus nuėmimo metas. Pavyzdžiui, Žolinė, per kurią bažnytinis kalendorius kalba apie kažkokius dangiškus įvykius, labai svarbi pirmosiomis derliaus apraiškomis. Tą dieną žmonės iškilmingai pažymėdavo pirmųjų vaisių pašventinimą, o jau arčiau lygiadienio, kai praėjus rugpjūčiui, ateina rugsėjis, derliaus nuėmimo darbai būna labai įsibėgėję, o dažnai eina ir į pabaigą. Iš to, ką pasakoja seniausi istoriniai šaltiniai, įvairios kronikos, galima susidaryti vaizdą, kad lietuviai šiuo metu švęsdavo įvairių darbų pabaigtuves. Kadangi didžiausi derliaus nuėmimo darbai baigėsi, nesvarbu, jog prasideda nauji rudens darbai – linų mynimas, kiti, kurie jau būdavo atliekami patalpose, jaujose, kluonuose, bet jau ne patys svarbiausi, tad pabaigtuves švęsti būdavo prasminga. Kas slypėjo to meto lietuvių pasaulėjautoje? Taigi žmonės džiaugdavosi nuimtu derliumi, ir kartu tarsi jau atsisukdavo į savo protėvius, į įvairius žemės globėjus, į dievus: per šventes būdavo atliekamos apeigos, palabinimai, pagarbinama Žemyna. Be to, rudens lygiadienis reiškia, kad šviesos pasidaro mažiau ir trobose jau užkuriamos ugnys, uždegami žibintai, kitaip sakant, ugnelė grįžta į namus. Jei pavasario lygiadienį ugnelė iš namų tarsi išeina į lauką, kai namuose užgesinama ugnis, žiburiai, šiuo metu ugnelė vėl užsižiebia namuose.

 

Vėlės glaudžiasi prie savo artimųjų

 

„Visa tai matoma pačioje gamtoje, - pastebi Jonas Trinkūnas. – Paukščiai išskrenda, o, pavyzdžiui, žalčiai, kiti ropliai, pradeda išsislapstyti, sulenda į žemę. Ir dar pastebėtina, kad pradeda grįžinėti, lankyti namus vėlės. Tarsi iš kokios erdvės, iš atviros gamtos vėlės grįžta į namus, glaudžiasi prie savo artimųjų; prasideda vėlinių metas. Dabar žinome, kad Vėlinės būna lapkričio pradžioje, bet senovėje tai buvo daug ilgesnis laikas, ir tų įvairių derliaus pabaigtuvių metu būdavo pagerbiami protėviai. Žmonės rengdavo rudens sambūrius; bendruomenės nariai ruošdavo bendras vaišes: pasidarydavo alaus, ir savo šventosiose giraitėse net keletą dienų švęsdavo pabaigtuves ir pagerbdavo protėvius. Įdomu, kad kai pažvelgi į istorinį kalendorių, pastebi įdomų dalyką: kai vyko karai su kalavijuočiais bei kryžiuočiais, visos tos labai svarbios senosios Lietuvos ar Prūsijos likimui kovos prasidėdavo tuo laiku – rudens lygiadienio metu, maždaug rugsėjo pabaigoje. Pavyzdžiui, didysis prūsų sukilimas prasidėjo rugsėjo dvidešimtą dieną. Kitas labai svarbus įvykis – Saulės mūšis vyko rugsėjo 22 dieną. Ir dėl to ta diena pasirinkta švęsti kaip baltų vienybės diena. Juk 1236 metais iškovota pergalė buvo reikšminga. Jungtinės lietuvių, žiemgalių, gal dar kuršių, kitų baltų genčių pajėgos pasiekė pergalę Saulės mūšyje. Ir tai vyko kaip tik šiuo metu. Vadinasi, kaip tik per rudens lygiadienį susirinko ta jungtinė kariuomenė, sutriuškino Livonijos ordino galybę. Kodėl toks praeityje laikas buvo pasirenkamas kovoms? Mat mūsų protėviai daugiausia buvo ne kariai, o žemdirbiai. Taigi nuima derlių, gali ir pakariauti. O jei nekariauja, tada tose giraitėse puotauja. Bet jei reikalas prispaudžia, jei priešai braunasi į baltų žemes, tenka sukaupti pajėgas ir suduoti jiems atsakomąjį smūgį. Dar vienas labai įdomus dalykas: iš lietuvių folkloro aiškėja galingojo lietuvių ir apskritai baltų dievo Perkūno apraiškos, jo minėjimai, šventimai. Perkūnas nebuvo abstraktus dievas, visiems metų laikams vienodas. Vienoks būdavo Perkūnas pavasarį, kitoks – vasarą, dar kitoks – rudenį. Ir labai įdomu, kad apie tą rudeninį Perkūną yra pastebėjimų: kaip tik po rudens lygiadienio Perkūną vadindavo piktuoju, nes tada jo griausmas būna labai smarkus, piktas. Atseit Perkūnas, kaip tikėjo senieji mūsų tautos kovotojai, padėdavo jiems kare, kautynėse. Mat kaip tik tuo metu Perkūnas, esą, ypač galingas“.

 

Atsiskleidžia karingoji dvasia

 

Krivis etnologas sako, jog rudens lygiadienis – ne tik gamtinis ar astronominis reiškinys, bet žvelgiant į istoriją matyti, kad jis reiškia ir karingąją mūsų protėvių dvasią. Taigi galima sakyti, kad po rudens lygiadienio prasideda susitikimo su vėlėmis metas – tos didžiosios vėlinės, ne vienos dienos, o dviejų-trijų mėnesių metas, kuris trunka beveik iki Kalėdų. Kūčios – irgi tam tikros vėlinės. O reikia žinoti, kad lietuvių tradicinė kultūra buvo labai susijusi su Vėlinių tradicija, nes apie lietuvių senąją kultūrą yra sakoma, kad tos tradicinės kultūros esmė – jos chtoniškumas. Chtoniškoji tradicija – požemio, protėvių ir vėlių pagerbimas. Buvo bendraujama ne tik su gyvaisiais, bet ir su mirusiais įvairiom progom. Tai kaip tik apibūdina tą lietuviškąją tradiciją.

Dabar kasmet vis labiau įgyja reikšmę baltų vienybės minėjimas. Jau keleri metai, kai baltų tikėjimas stiprėja, o viena iš jo apeigų yra ant piliakalnio ar šalia piliakalnio vakare, aštuntą valandą, uždegti ugnį.

„Tai irgi tarsi susitikimas su protėviais, - sako Jonas Trinkūnas. – Aišku, kartu ir tos didžios Saulės mūšio pergalės minėjimas, ir  visų baltų – ne tik lietuvių, bet ir latvių, prūsų, jotvingių – solidarumo išraiška. O šiais metais tokiam minėjimui rengiamės per patį rudens lygiadienį: rugsėjo 22 dieną, 12 valandą Vilniuje, Šventaragio slėnyje – Katedros aikštėje, prie Gedimino paminklo. Taigi šis mūsų rudens lygiadienio šventimas įgyja vis didesnį istorinį turinį ir, galima sakyti, valstybinį orientyrą. Tik ši iniciatyva kilo iš apačios, jokios valstybės institucijos tuo nesirūpina. Bet žmonės jaučia, kad jiems tos šventės  reikia“.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"