Paieška Vanduo pelkėms - tarsi kraujas žmogui

Vanduo pelkėms - tarsi kraujas žmogui

Saulius BARTMINAS

Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato vyresn. gamtotvarkininkas

 

Nepabuvojęs pelkėje žmogus įsivaizduoja jas kaip paslaptingas, nesvetingas vietoves. Pelkes žmogus sausindavo norėdamas turėti daugiau žemės ūkio plotų, jas naudoja naudingųjų išteklių – durpių gavybai. Pelkių vaidmuo žmonijai yra didžiulis. Turbūt jį būtų galima suskirstyti į du aspektus - ekonominį ir ekologinį.

Ekonominis efektas yra gana trumpalaikis, kuris tęsiasi kelis dešimtmečius, lyginant su tūkstantmečiais besiformuojančiais durpynais. Aukštapelkės, kurios paprastai naudojamos durpių kasyboje, per vienerius metus sugeba „priauginti“ tik iki 1 mm durpės. Tauragės rajono didžiausios Artosios aukštapelkės durpės sluoksnio storis siekia 6-8 metrus. Tad nesunkiai galima suskaičiuoti, kad šiai pelkei jau apie 8 tūkstančiai metų. Ekologiniu požiūriu pelkių vaidmuo žymiai svarbesnis. Pelkių augmenija sukaupia didelius anglies dvideginio kiekius ir padidina natūralias antropogeninės taršos apsivalymo galimybes t.y. padeda apsisaugoti žmonijai nuo rimtomis pasekmėmis grasinančio šiltnamio efekto. Pelkės tarsi kempinė sugebėdamos sugerti didelius kiekius vandens sumažina didelių potvynių galimybes. Pelkės - tai tos vietovės, kuriose prisitaikė gyventi tik tam tikros augalijos ir gyvūnijos rūšis. Deja, dalis šių rūšių jau tapo retos. Viena priežasčių, sparčiai mažėjantys pelkių plotai. Geologijos ir geografijos instituto duomenimis XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje pelkės Lietuvoje užėmė 7,3% teritorijos. Dabar jos užima tik 1,9% šalies teritorijos.

Lietingi metai pražūtingi žemės ūkiui, tačiau kritulių perteklius - atgaiva pelkių ekosistemoms. Pelkėms vanduo - tai tas pats, kas žmogui kraujas. Netekusi nors ir dalies vandens pelkės durpė oksiduojasi ir skaidosi į mineralines medžiagas. Atsiradus pakankamai mineralinių medžiagų pelkių augaliją išstumia miško ekosistemos augalija. Tai natūralus gamtinės kaitos procesas, besitęsiantis šimtus ar tūkstančius metų. Tačiau tokį pelkių senėjimą spartina ir sausi, karšti orai. Lietuva priklauso perteklingo kritulių balanso klimatinei zonai, tačiau keli praėjusieji metai buvo sausringi ir pasižymėjo aukštomis temperatūromis. 2002 metų balandžio-rugpjūčio mėnesiais iškrito kritulių 197,7 mm, maksimalių temperatūrų vidurkis buvo 22,3 C◦,  2006 metais tuo pačių laikotarpiu atitinkamai 360,3 mm ir  20,7 C◦. 2007 metais - 572,6 mm ir 20 C◦. Aukštos temperatūros padidina ne tik tiesioginį drėgmės garavimą, bet ir transpiraciją (garavimą per augalus). Lietingiausi buvo 1998 metai. Tada kritulių balandžio-rugpjūčio mėnesiais iškrito 891 mm. 2002 metų drėgmės deficitas įtakojo pelkių ekosistemų augmenijos pokyčiams. Pastebimai padidėjo atvirų pelkių užžėlimas pušimis. Esant nepakankamam vandens lygiui aukštapelkėse išplito viržynų plotai.

Nuo 2006 metų visuose keturiuose  šalies valstybiniuose rezervatuose, kuriuose susitelkę didieji Lietuvos pelkynai, pradėtas vykdyti aukštapelkių hidrologinis monitoringas. Šio stebėjimo tikslas yra stebėti pelkių vandens režimą ir prognozuoti tolimesnę aukštapelkių raidą. Monitoringo metu stebimas ne tik aukštapelkės paviršinio ir gruntinio vandens lygis, bet ir matuojama šio vandens vandenilio jonų koncentracija (pH), bendroji mineralizacija bei ištirpusio deguonies kiekis, temperatūra. Šie išplėstiniai matavimai leidžia spręsti apie aukštapelkės durpių skaidimosi proceso tendencijas.

Viešvilės rezervate stebėsena (monitoringas) vykdoma 5 paviršinio pelkės vandens ir 3 gruntinio vandens šulinėliuose, kurie įrengti Artosios aukštapelkėje. Lietingas laikotarpis atstatė ir gruntinio vandens lygį, kuris dėl 2002 metų vasaros sausros vis dar buvo žemas. Nuo praėjusių metų, to paties laikotarpio jis pasipildė vidutiniškai 41,3 cm. Į 2007 metų kritulių pagausėjimą sureagavo ir pelkių augmenija. Šiek tiek sumažėjo viržių žydėjimo intensyvumas, sumažėjo ir pušų metinis prieaugis. Puikus šlapynių indikatorius – nedidelis augalėlis pelkinė liūnsargė. Ankstesniais, sausringais metais retai sutinkamas, šiemet aukštapelkėje jis dažnas.

Lyginant 2006 ir 2007 metų paviršinio vandens lygius, šiemet jis pakilo vidutiniškai 16,1 cm ir yra beveik lygus pelkės paviršiui. Paviršinio pelkės vandens pH beveik nepakito ir siekia 3,7-3,8 vertę. Labai sumažėjo savitasis elektros laidis, rodantis bendrą mineralinių medžiagų kiekį, kuris aukštapelkės lage (pakraštyje) nežymiai kisdamas siekia 96 µS/cm, o aukštapelkės viduryje svyruoja nuo 50 iki 60 µS/cm. Tai rodo mažą mineralinių medžiagų kiekį durpėje, kas būdinga aktyvioms aukštapelkėms. 2006 metų matavimų duomenimis šių medžiagų buvo perpus daugiau, bet dėl aukštapelkių išgaubto paviršiaus ir pakankamo vandens kiekio mineralinės medžiagos išsiplovė. Tai įrodo, kad aukštapelkės, kuriose nėra pažeistas hidrologinis režimas, geba atsistatyti. Tokios agresyvios augimo sąlygos - gera užkarda miško augalijai skverbtis į pelkės ekosistemą.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"