Paieška Marguolių diena Aukštumalos pelkėse

Marguolių diena Aukštumalos pelkėse

Sigita SPRAINAITYTĖ

 

Pamarys ir Šilutės kraštas garsėja ne vien kasmetiniais potvyniais bei užliejamų pievų įvairove. Bene didžiausias brangakmenis – tūkstantmečių liudininkė Aukštumalos pelkė, pavadinta, matyt, pagal tai, kad kiminų suformuotas durpių kauburys yra gerokai aukščiau jos pakraščių. Pelkė formavosi apsupta vandenų – tarp Krokų Lankos ežero, Tenenio ir Minijos žemupių. Šiuo metu buvęs didžiulis pelkynas padalintas į dvi dalis: eksploatuojamą durpyną ir natūralią aukštapelkę. Pamatyti verta ir vieną, ir kitą, nes tik lyginant galima suvokti tikrąją praradimų kainą.

 

Pažintiniu taku – senąja kūlgrinda

 

Kaip ir daugelis saugomų pelkių, Aukštumala dabar jau prieinama lankytojams patogiu pažintiniu taku. Jis vingiuoja šaltekšniais apžėlusiu senu keliu – kaip minima maršruto aprašymuose, tai senas XVIII a. kelias, kadaise jungęs abipus pelkės išsidėsčiusius durpininkų kaimus. Pelkes kertantys keliai visada turi šiokios tokios paslapties ir intrigos, liudija nūdienos žmogui sunkiai suvokiamas rankų darbo apimtis bei vargą. Kelių likučiai taip pat yra išlikę Kamanų pelkėje bei kaimyninėje Latvijoje esančiame Cena tyrelyje, kur Pirmojo pasaulinio karo metais kūlgrindą išklojo kareiviai.

Einant pylimu, apipintu tankiu kanalų tinklu, pavyksta ne taip daug ką pamatyti, nes pažeistoje pelkės dalyje jau suvešėję tankūs nebūdingi krūmynai. Pažintinis takas baigiasi apžvalgos bokšteliu, iš kurio atsiveria daugiau tikrosios aukštapelkės vaizdų. Iš pirmo žvilgsnio išlikusi gyva Aukštumalos dalis atrodo sparčiai užauganti berželiais. Jie pirmiausia sušoka stipriai pažeistose pelkėse, kur sutrikdytas hidrologinis režimas, o viršutinis durpių sluoksnis pasiskaidęs ir turtingesnis prieinamų maisto medžiagų. Ten, kur pelkė nukentėjusi mažiau, pirmą poziciją užima pušaitės. Atliekant tvarkymo darbus, antruoju atveju padėti pelkėms yra lengviau, o štai beržai giliai šaknijasi, o po iškirtimo leidžia gyvybingas atžalas, tad atkurti atviras plynes tampa žymiai sudėtingiau.

Antrasis didelis pavojus Aukštumalos pelkei – suslūgusios durpės, kurios greta minėtosios kūlgrindos nebetinkamos net kiminams augti, o keroja čia vien tankūs viržių kupstai. Juk po ledynmečio aukštapelkes mums užaugino ne kas kita, o durpinės samanos kiminai, net šaknų neturintys ir gebantys išgyventi savo sukurtoje rūgščioje terpėje. Literatūroje minima, kad Aukštumaloje aptiktos trys saugomos kiminų rūšys; labai retą šukelinį kiminą daugiau nei prieš šimtą metų čia rado K. A. Vėberis.

 

Išlikusios vertybės

 

Visgi Aukštumalos pakraščiuose kiminų nebėra. Jau ima atrodyti, kad tokia kieta ir nyki bus visa išsaugota didžiosios pelkės dalis. Tolstant nuo kanalų sistemos, vaizdas po truputį kinta. Kartu su kiminais pasirodo baltuojantys saidrynų lopinėliai, tarp neaukštų kimsų telkšo vandeningi duburiai su smailiašakiu kiminu ir pelkine liūnsarge. Pelkės paviršius stebėtinai vienodas ir lygus, apaugęs retomis kreivomis pušaitėmis. Šlapesnėse vietose auga apskritalapės ir ilgalapės saulašarės. Ten, kur jos aptinkamos greta, pasitaiko ir hibridinių bukalapių saulašarių. Galiausiai pavyksta aptikti ir tikrą retenybę – tai kupstinės kūlingės, vasaros pabaigoje visai supanašėjusios su švyliais, tik jų žiedynai neturi puošnių baltų šerelių. Tiesa, aptiktas kūlingių plotelis visai nedidelis, o kerai jauni, nors gal tiesiog nepavyko užtikti didesnių augaviečių, kokios aprašomos „Lietuvos augalų bendrijų raudonojoje knygoje“. Gerokai vyresnis kūlingės keras pastebėtas ant pelkę skersai kertančio kanalo kranto. Siaurų griovelių kaimynystę pamėgę ne vien reti augalai. Vėsią dieną skystus saulės spindulius gaudo paprastosios angys (marguolės). Lydi sėkmė – tąkart pamatėme jų net tris ir visos susiraičiusios kur sausiau, kur daugiau šilumos sukaupę tamsūs durpių kauburiai. Tad suslūgusi durpė be kiminų – bent joms malonus prieglobstis. Dvi gyvatės šildėsi krūvoje – taip paprastai būna poravimosi metu pavasarį, tačiau šį kartą ant vieno kupstelio jas, matyt, priviliojo šilumos trūkumas.

 

Vandens akių labirintai

 

Aukštumalos pelkė garsėja gausybe įvairaus dydžio ežerokšnių. Vieni apskriti, kiti – pailgi, besijungiantys siauromis vandens protakomis, - įdomu, kaip pelkė atrodė, kol jos didesnioji dalis nebuvo sunaikinta?.. Daugelyje kitų didžiųjų aukštapelkių ežerokšnius bent iš vienos pusės juosia aukštokų pušų giraitės, augančios ant suslūgusio durpinio substrato, kur kiminus jau išstūmę įprastos miškų samanos. Aukštumala išskirtinė, nes dauguma jų telkšo apsupti minkštų kimininių krantų, ir iš vieno taško kaip ant delno matyti bent keli vandens telkinukai. Tik prie kelių didesniųjų pasistiebę aukštesnių medžių guotai. Matyt nuo pagreitinto senėjimo pelkę gelbsti pamario kraštą kasmet užliejantys potvyniai, papildantys trūkstamo vandens. Nepaisant to, ežerokšnių plotas po truputį mažėja. Sekliausias įlankėles pirmiausia užima smailiojo kimino kilimai, palaikomi pelkinių liūnsargių, toliau jau praeinamus krantus formuoja raudonas Magelano kiminas. Lyginant su Kamanų pelke, pirmosiose užaugimo stadijose čia itin mažai pasitaiko svyruoklinių viksvų, tačiau žymiai dažnesnės ir gausesnės liūnsargės. Tokie kimininiai liūnsargynai jau užėmę bent po trečdalį seklesniųjų ežerėlių paviršiaus. Gilesniuose gi karaliauja vandens lelijos, tik rugpjūčio pradžioje jų žydėjimas jau visai baigiasi.

Žema ir reta augmenija bei didelis vandeningumas palankūs pelkių paukščiams. Kaip nurodoma lankytojams skirtoje informacijoje, Aukštumalos pelkėje nuolat peri dirviniai sėjikai ir tetervinai. Atsisveikinant su ežeringomis plynėmis, virš galvų ilgokai sklandė jūrinis erelis, prabėgo pora briedžių. Taigi Aukštumalos pelkė gyva ir teikia prieglobstį kitiems, priešingai nei durpynu paversta didesnioji jos dalis.

 

Pelkėtyros lopšys paverstas durpynu

 

Vokiškame Mažosios Lietuvos krašte grėsmė pelkėms kilo dar XVIII a., kuomet Prūsijos karalius Frydrichas Didysis susirūpino šių nenašių plotų apgyvendinimu. 1777 m. jis perdavė Gumbinės apygardos valdžiai srityje telkšančių pelkių sąrašą ir įsakė pasirūpinti jų sausinimu bei įdirbimu. Aukštumalos durpynas savo istoriją skaičiuoja nuo 1882 m., kai durpės kraikui buvo pradėtos kasti rankiniu būdu. Tikriausiai tuo metu tai nepadarė didelės žalos pelkei, kurią labiausiai išgarsino 1902 m. išleista vokiečių profesoriaus K. A. Vėberio monografija, davusi pradžią visam pelkėtyros mokslui. Besivystančioje Vokietijoje stebėdamas sparčiai naikinamas pelkes, K. A. Vėberis pirmasis prabilo apie jų apsaugą. Nepaisant to, Aukštumalos pelkė vėliau paversta pramoniniu durpynu – iš beveik 2500 ha ploto du trečdaliai nusausinti ir vyksta intensyvi durpių gavyba. Beje, tiek durpynas, tiek ir jo duodamas pelnas priklauso užsienio kompanijai, tad tiek materialiąja, tiek ir pinigais neįvertinama prasme Lietuva prarado didžiulį turtą.

Džiugu, kad po ilgalaikio sausinimo susigriebta padėti likusiai pelkės daliai nutraukint sausinimą nuo durpyno pusės bei pradėjus tvenkti mažuosius siaurus ir gilius ją kertančius griovius. O kas laukia durpyno? Iškasus durpes ir pareguliavus vandenis, jis turėtų virsti sekliu ežeru. Bet ar naujasis darinys bent kiek kompensuos tai, kas negrįžtamai prarasta, parodys laikas. Kol kas ruduose laukuose šeimininkauja tik vėjas, nešiojantis taip ilgai augintus energijos klodus.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"