Paieška Gamtos dovanos vasarą

Gamtos dovanos vasarą

Augustina GABRILAVIČIŪTĖ

Neakivaizdinės aplinkosaugos mokyklos „Žalioji studija“ mokinė

 

Žodžiai „Žalioji studija“ daugeliui primena „moksliukus“ su akinukais, enciklopedijomis ir padidinamuoju stiklu. STOP – „Žalioji studija“ yra Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro neakivaizdinė aplinkosaugos mokykla. Jos dalyviai yra tikrai nenuobodūs, labai skirtingų charakterių žmonės. Visus vienija noras pažinti mūsų nuostabią gamtą ir išmokti ją tausoti. O kur dar galimybė pakeliauti, susipažinti su žmonėmis iš visos Lietuvos kampelių (Troškūnai, Pagėgiai, Balkūnai, Rokiškis ir t.t.) bei „nelegaliai“ pasėdėti su jais šnekant tikrai ne apie evoliucijos teoriją. O dar proga praleisti kokią dienelę be mokyklos ir palikti klasiokus vienus rašyti istorijos kontrolinį darbą.

Tad puiku išsamiau papasakoti apie neakivaizdinės aplinkosaugos mokyklos „Žalioji studija“ vasaros stovyklą „Aukštadvario regioninio parko takais.“

Mūsų grupę sudarė 21 gamtininkas – 14 „žaliųjų studentų“ ir vadovė Birutė Sūdžienė bei 5 mokinės iš Kupiškio rajono Subačiaus gimnazijos (su mokytoja Rita Simonavičiene). Įsikūrėme stovyklavietėje prie Stankos ežero. Pirmas iššūkis: pasistatyti palapines, kad lyjant lietui visi šonai būtų įtempti ir neatsirastų viduje „prabangus baseinėlis“, kad nepermirktų džinsai (patikėkit, tą žinau tikrai ne iš kitų pasakojimų). Dar teko išmokti virti sriubą laužo kaitroje (ne, ne tą iš pakelio), o svarbiausia, pliaupiant lietui, įgyti gebėjimų jį įkurti. Kadangi merginos su kirviu darbuotis net neketino, „židinio kurstytojo“ pareiga atiteko vyriškajai kompanijos daliai, o ypač girininku pramintam Gintarui.

Ką veikėme visą savaitę? Visų pirma - aktyviai mokėmės. Ir tik prašau nuleisti ironiškai pakeltą antakį – pasivaikščioti su Aukštadvario regioninio parko direkcijos vyr. ekologu Talvydu Špiliausku gali tikrai ne kiekvienas. Per porą valandų sužinojome tikrai labai daug. Gal kartais žinote pušų brandos amžių? O kaip nustatyti ar joms jau per 120 metų? Ir kas tie pilki kvadratai žemėlapyje? Po kuriuo medžiu slėptis žaibuojant? Be to, dar įdomios istorijos iš „kasdienio“ ekologo gyvenimo. Turbūt, netikėčiausia buvo „atrasti“ naują medį – vinkšną. Tai didelis ir galingas guobinių šeimos medis, jaunas yra labai panašus į lazdyną, o suaugęs atrodo didingai (kaip ir ąžuolas).

Ar jums patiktų pasiklausyti apie Aukštadvario regioninio parko įdomybes (kai kartu sėdi ir pasakoja direktorius Vaclovas Plegevičius) prie laužo, kurį sukrovėme mes patys? Pamirškite mokyklinius suolus – viva la rąstai ir kelmai!:))

Antrąjį vakarą mus aplankė žymus šikšnosparnių specialistas, Vilniaus universiteto Ekologijos instituto mokslo darbuotojas dr. Kazimieras Baranauskas. Įdomu buvo ultragarsą fiksuojančio įrenginio pagalba aptikti rudąjį nakvišą, kūdrinį pelėausį. Lektorius pateikė spalvingą šikšnosparnių gyvenimo charakteristiką, pristatė Europos Sąjungos Buveinių direktyvos saugomas šikšnosparnių rūšis. Sužinojome, kad Lietuvoje gyvena 15 vabzdžiaėdžių šikšnosparnių rūšių. Šie nakties medžiotojai orientuojasi ultragarso pagalba. Ši unikali savybė ateityje tarnaus neregiams. Dar įdomu buvo sužinoti, kad šikšnosparniai poruojasi vasaros pabaigoje, o nauja gyvybė užsimezga tik po žiemojimo, kitų metų pavasarį. Šiems žinduoliams labai paranku žiemoti neužšąlančiuose rūsiuose. Du arba trys šikšnosparnių pažadinimai gali sukelti rimtą grėsmę jų gyvybei. Aukštadvario regioninio parko teritorijoje vykdoma kūdrinio pelėausio ir europinio plačiaausio stebėsena. Du karus per vasarą fiksuojamas abiejų rūšių signalų skaičius ir nustatomas santykinis praskrendančių individų gausumas, buveinių tinkamumas. .

...Kitais vakarais vykdavo “žaliojo studento” Deivido vedamos naktinės šokių pamokos, „broleli gelbėk“ žaidimas arba draugiškas drabužių džiovinimas prie laužo. Nors programa buvo įdomi ir įtempta, viską pakoregavo oras, pasižymėjęs pilku dangumi ir šaltu lietumi. Bet net lietus negali nieko sugadinti, kai aplinkui - nuostabūs žmonės, o liepsnojančio laužo kaitroje atgaivina arbatos aromatas..

... Trečią dieną vyko ekskursija po Aukštadvario regioninio parko įspūdingiausias vietas kartu su Aukštadvario regioninio parko direkcijos vyr. rekreacijos vadybininke  Ema Stanulioniene. Galim patarti, kad čia atvykus būtina aplankyti Velnio duobę, Nikronių akmenį ir Kartuvių kalną. Kelyje daug sužinojome apie patį parką ir turistams siūlomus pažintinius takus.  

Kitą dieną gavome užduotį patys suprojektuoti pažintinį taką, prieš tai aptarę ir pamatę toje pačioje vietoje planuojamo tako projektą. Teko susigaudyti žemėlapyje, kurio mastelį labai sunku įvertinti. Tačiau šiaip ne taip, padedant Aukštadvario regioninio parko direkcijos direktoriui Vaclovui Plegevičiui, atlikome užduotį.

Priešpaskutinę dieną laukė dviračių žygis, kartu su nuostabiu gidu Vaclovu Plegevičiumi aplankant dar nematytas Aukštadvario apylinkių vietas (Strėvos įgriuvą, paukščių stebėjimo bokštelį, Drabužninkų pilkapius ir kt.). Diena buvo tiesiog nuostabi, arba bent taip atrodė po savaitės lietaus, nes pagaliau pamatėme saulutę ir žydrą dangų. Matyt todėl minti pedalus nebuvo labai sunku, nors visi  grįžo pavargę ir svajodami apie šaltą ežero vandenį (kuris pasirodė esąs tikrai LABAI šaltas).

Paskutinį vakarą buvo gautas leidimas neiti miegoti visą naktį. Tačiau čia gamta vėl susiraukė ir vakarop visas dangus vėl buvo švininis, o sunkūs lietaus lašai miegoti nenuvarė tik ištvermingųjų (gėda prisipažinti, bet aš nesu tarp jų).

Paskutinis rytas buvo slogus. Neaišku, ar kaltas nuovargis, ar miego stoka (net vadovėms teko paskelbti paliaubas ir susitaikyti su naktinėjimu), ar išsiskyrimo nuotaikos. Gražiai sutvarkę stovyklavietę, visi išsiskirstėme su liūdesiu širdyje ir laukimu naujos sesijos rugsėjo mėnesį...

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"