Paieška Sterblinis vilkas iškeliauja visiems laikams

Australijos gyvūnai (12)

Sterblinis vilkas iškeliauja visiems laikams

Berhardas GŽIMEKAS

 

Tie žmonės, kurie dar matė sterblinius vilkus, pasakoja, jog jie ne tokie eiklūs kaip šunys ir dažniausiai palengva tursena savo pramintais takais. Jie nelabai bijojo šunų, tuo tarpu šunys tų žvėrių vengė. Net visas šunų būrys dažnai nedrįsdavo pulti vienišo sterblinio vilko. Jeigu jam galų gale nebepakenčiamai įkyrėdavo persekiotojai, tai imdavo didžiuliais šuoliais bėgti; ir šuoliuodavo tik užpakalinėmis kojomis, visai kaip kengūros. Sprendžiant pagal kūno sandarą, tai visai įmanoma. Patys sterbliniai vilkai savo aukas persekiodavo neskubėdami, ristele, ir tik labai nuvarginę pasileisdavo visu greičiu. Per penketą minučių viskas būdavo baigta. Kai smarkiai susijaudindavo, išleisdavo kimius garsus, primenančius garsų šnypštimą.

Tik vienu atveju visi pasakojimai apie sterblinius vilkus sutampa: jie niekada nėra užpuolę žmonių. Žinomas vienas vienintelis atvejis, kai sterblinis vilkas įkando žmogaus rankon. Tai atsitiko panelei Briscilai Miorey, kuri skalbė baltinius upelyje, tekančiame pro nuošalią fermą. Laimė, viskas nutiko žiemą, todėl vilkas neįstengė perkąsti šiltų drabužių rankovės. Tačiau kai mergina ėmė vyti vilką šalin, šis griebė už kitos rankovės. Stengdamasi pasiekti netoli gulintį grėblį, Briscila netyčia užmynė vilkui ant uodegos. Tai žvėriui, matyt, nepatiko, nes tuoj paleido rankovę ir ėmė bėgti šalin. Nukentėjusioji spėjo pastebėti, kad vilkas buvo praradęs vieną akį, o pats - neįtikėtinai liesas; tikriausiai, jam artėjo bado mirtis. Galimas dalykas, jog apžlibęs gyvūnas žmogaus ranką palaikė kokiu žvėreliu ar paukščiu.

Tariamą sterblinių vilkų kraugeriškumą paneigia dar vienas akivaizdus faktas. Vietos fermeriai, prieš statydami spąstus kengūroms, visuomet išmėtydavo apnuodytos mėsos sterbliniams vilkams ir sterbliniams velniams, kurie tą dvėseną mielai suėsdavo.

Yra žinoma, jog savo vaikiukus sterblinės vilkės trejetą mėnesių nešiodavosi paplokščiose sterblėse, atsiveriančiose užpakalio pusėn. O kai jie šiek tiek sutvirtėdavo, paguldydavo į šiltą guolį. Atvesdavo ne daugiau kaip keturis jauniklius, kurie paaugę dar kurį laiką motiną lydėdavo medžioklėse.

Profesorius Liudvigas Hekas, stebėdamas sterblinius vilkus Berlyno zoologijos sode, į kurį jie pakliuvo 1902 metais ir kur vienas patinas išgyveno šešetą metų, rašė:

„Net atsižvelgus į sterbliniams gyvūnams būdingą bukagalviškumą, vis dėlto reikia pasakyti, jog sterbliniai vilkai gana patiklūs; jeigu atsistosi prieš pat narvą, jie sunerimę ima uosti orą, prieina prie grotų ir įsmeigia į jus nejudantį tuščią savo skaidrių tamsiai geltonų akių žvilgsnį. Tų akių išraiška nė kiek neprimena tikro plėšriojo žvėries žvilgsnio. Sterbliniai vilkai būna nuolat alkani ir, jei tik nemiega, vis prašo ėdesio. Dėl neįtikėtino bukumo jie vis graužia geležinius narvo virbus, vis tikėdamiesi, kad geležį galima įveikti. Kai įminga savo šiltoje, šiaudais paklotoje būdoje, būna labai sunku pažadinti. Bet jeigu tai pavyksta padaryti, jie niekada nepyksta“.

Šiais laikais jau su didžiausiu atsargumu žiūrime į gyvūnų elgesio aprašymus, kai jie laikomi labai ankštuose zoologijos sodų aptvaruose, narvuose. Daugelis iš tokių „bukagalvių“ gyvūnų pasirodė esantys visai kitokie, mielai bendraujantys, jaukūs, labai įdomūs. Bet norint visa tai sužinoti, reikia įdėmiau stebėti, daugiau bendrauti ir sudaryti kuo palankesnes gyvenimo sąlygas.

Deja, kokie buvo iš tikrųjų sterbliniai vilkai, jau nebesužinosime. Vienas iš paskutiniųjų buvo užmuštas 1930 metais Tasmanijos šiaurės vakarų pakrantėje; kitas, po trejų metų, pasismaugė kilpoje, kuri buvo paspęsta kengūroms. Nuo to laiko niekais nuėjo visos pastangos aptikti dar nors vieną vilką - jie buvo išnaikinti.

Rojus Martikas 1937 metais surengė specialią paiešką. Jis tvirtino, jog aptikęs net 20 sterblinių vilkų pėdsakus ir net matęs, kaip prietemose jie bėgo visai netoli. Tačiau nė viena kita ekspedicija - o jų buvo nemažai, - vilkų neaptiko. Teisybė, retsykiais laikraščiuose pasirodydavo pranešimų, jog kažkas matęs „Tasmanijos tigrus.“ Dažniausiai tas žinias atnešdavo statybininkai, dirbę tolimuose laukiniuose salos rajonuose (pavyzdžiui, tiesiant telefono linijas). Tačiau tų savo pranešimų niekuo įrodyti negalėdavo. Ypač daug sujudimo sukėlė malūnsparnio ekipažo atnešta žinia: skrisdami Vakarų Australijos pakrante viename paplūdimyje jie pamatę bėgantį žvėrį. Ilgokai jį lydėjo, net fotografavo. Deja, vėliau pagal tas nuotraukas specialistai nustatė - viso labo tai būta šuns.

1961 metų rugpjūčio mėnesį Hobarto laikraštyje „Merkury“ pasirodė naujas pranešimas. Du žvejai, Bilas Morisonas ir Louris Tomsonas iškeliavo meškerioti į vakarinę Tasmanijos pakrantę. Palapinę pasistatė ant pat vandenyno kranto. Naktį išgirdo keistą triukšmą. Kažkas rausėsi jų krepšyje, į kurį buvo sukrautas masalas. Tomsonas atsikėlė, pagriebė pliauskę ir išėjo iš palapinės, norėdamas nuvyti šalin nekviestą svečią. Tamsoje šalia krepšio jis sugebėjo įžiūrėti tik neryškų kažkokio stambaus žvėries siluetą. Dviem šuoliais atsidūręs prie jo, Tomsonas pliauske tvojo žvėriui į galvą. Šis akimirksniu išnyko, tarytum ištirpo tamsoje. Tačiau iš ryto netoli nuo palapinės žvejai aptiko jauno sterblinio vilko patino lavoną. Savo neįprastą radinį nunešė palapinėn, nusprendę vėliau nuvežti į miestą, į muziejų. Tačiau vakare grįžę iš žūklės nustebo aptikę, jog žvėris dingęs. Vadinasi, arba jis po smūgio atsigavo ir pabėgo, arba kas nors jį pavogė. Žvejai labai nuliūdo praradę tokį svarbų daiktinį įrodymą; jiems pavyko surinkti tik šiek tiek žvėries plaukų ir išdžiūvusio kraujo, likusių ant smėlio. Visa tai perdavė Hobarto specialistams. Šie ištyrinėjo ir nustatė, jog ir plaukai, ir kraujas neabejotinai priklauso sterbliniam vilkui. Tačiau paties vilko surasti nepavyko. Jis dingo, nepalikdamas pėdsakų.

Visais kitais atvejais, kai būdavo pranešama apie sterblinius vilkus, specialistai, nuvykę į nurodytą vietą, tų gyvūnų neaptikdavo.

Galimas dalykas, jog kai kuriose kalnuotose, tankiais miškais apaugusiose vakarinės Tasmanijos dalyse sterblinių vilkų dar visai neseniai gyventa. Galimas dalykas, jog vienas kitas likęs iki šiol. Tačiau net ir tuo atveju rūšis jau pasmerkta išnykti, nors nuo 1938 metų ir buvo paimta valstybės globon. Reikalas tas, jog tos vietos visiškai netinkamos sterbliniams vilkams gyventi; ten jiems nepaprastai sunku susirasti maisto. Sterbliniai vilkai - ne miškų gyventojai; jų namai - pusdykumės, kitos atviros erdvės. Tik čia jie gali surasti ir pasigauti pakankamai kengūrų ar valabių. Tačiau fermeriai ir avių augintojai tuos žvėris išstūmė į gūdžius miškingus kalnus. Jeigu jų šiuo metu ten ir niekas nenuskriaustų, vis tiek neišsilaikytų. Norint išgelbėti sterblinius vilkus, reikėjo jiems palikti nors dalį buvusių valdų, gal net užvežti avių maistui. Deja...

 

Redakcijos pastaba. Šiandien ir norisi, ir lengva keikti prakeikti Australijos valdžią ir visuomenę, paaukojusią sterblinius vilkus avių labui. Bet neskubėkime, pažiūrėkime į save. B.Gžimekas mini, kaip lengva ranka buvo išnaikinti vilkai Anglijoje, Škotijoje. Irgi gyvulininkystės labui. Kai mūsų vilkai papjauna kelias ūkininkų avis, veršelius, taip pat kyla vienareikšmis žiniasklaidos triukšmas, pagardintas tų nukentėjusių aimanomis, verksmais dėl baisių nuostolių ir prakeiksmais vilkų adresu. Gerai, kad reguliuodama vilkų medžioklę valstybė pagaliau stojo ginti įspūdingiausių mūsų laukinių gyvūnų. Bet ar šito užteks?

Ir dar. Ką pirmiausia padarė čia aprašyti žvejai, išgirdę keistą triukšmą šalia palapinės? Pasiėmė storą pliauskę, nors gerai žinojo, jog žmonėms pavojingų plėšriųjų žvėrių čia nėra. Ir ta pliauske nė nedvejojant buvo tvota galvon kažkokiam gyvūnui, išdrįsusiam įkišti nosį į krepšį su masalu. Deja, tokia žmonijos gyvenimo logika: jei kas kliudo - užmušti, nesvarbu, ar čia koks vabalas, ar sterblinis vilkas...  

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"