Paieška Ir dideli kartais stebina...

Konkursui "Gamtos pasaka - 2007"

Ir dideli kartais stebina...

Simona GRINCEVIČIŪTĖ

Kelmė, vienuoliktokė

 

Mano katei, prisipažinsiu, jau daugiau nei keturi metai, tačiau jūs net neįsivaizduojate, kaip kartais ji mane stebina! Aš niekaip negaliu atsistebėti, kaip ji, atrodo, jau visai ir nebe „jaunuolė“, dažnai elgiasi tarsi koks neseniai pasaulį išvydęs, vietoje nenustygstantis kačiukas. Taiiiip, iš tiesų elgiasi ji vos ne kaip pastarosios „sūnelis‘, kuriam tik... trys mėnesiai.

Štai kad ir šiandien, parėjus iš Kelmės į mano mieląjį Šimaitukų kaimą, esanti prie Kražantės. Žiūriu, žiūriu ir niekaip negaliu suprasti, kas gi ten taip aukštai įsitaisęs tarp šakų kieme augančiam medy. Vis krebžda ir krebžda, lyg bandydamas pasiekti žemę, lyg ir ne... Matau viena – už akių „kliūva“ kažkoks juodas it smala neatpažintas objektas, greičiausiai, kad skraidantis. Aišku, kad skraidantis! Kas gi kitas galėtų pasiekti tokį aukštį, jeigu ne sparnuotis! Ech, o kad aš turėčiau sparnus... Skrisčiau, skrisčiau vis aukštyn ir aukštyn, kuo arčiau dangaus... Ir niekada nesustočiau... Bet čia mano „sparnuotas“ mintis netikėtai nutraukia tas pats neatpažintas objektas. Ir ką jūs manot?! Mano spėlionės nepasitvirtino! Pasirodo, tai - visai ne sparnuotis! O gi - mano Juodčkė!

„Ei, Juodčke, ir kaip sugebėjai ten atsidurti?“ – šūkteliu jai. Įsigudrino mat. Vargšelė... Matau - ji išsigandusi, tačiau vis tiek nepasiduoda, vis ieško tinkamesnio kelio namo. Ak, kvailele, reikėjo apie tai pagalvot prieš išsiruošiant į „narsuolišką“ kelionę.  O aš ir beširdė – kaip stovėjau prie namo durų su raktu rankoje, taip ir tebestoviu. Nesiruošiu eiti į vidų. Stebiu. Baisiai įdomu, ką ši gudruolė ketina daryti toliau. Na, gerai jau, bent duris atsirakinti galiu... Žaibiškai atlieku šią „misiją“, raktą įsikišu kišenėn ir atsigręžiu toliau stebėti reginio. Negaliu patikėti! Dingo! Tikrai dingo! Nebėra „juodojo objekto“!!

... Ir čia staiga pajuntu tą švelnų, šiltą kailį... Murksi, meilinasi manoji Juodčkė apie kojas... O, jergulyčiau, kaip tu čia atsiradai?! Neįtikėtina! Akivaizdu, tačiau vis vien neįtikėtina!...

Niekaip negaliu suprasti tų žmonių, kurie skriaudžia, niekina savo augintinius, kurie gali juos, tarsi kokią menkavertę šiukšlę, be jokios sąžinės graužaties išmest gatvėn, palikt valkatauti... Ir visai nesvarbu, ar tai būtų miniatiūrinė pelytė, ar ilgas šaltakraujis driežas, ar minkštakailis šuo, ar  margaspalvė kalbanti papūga – visiems jiems, kaip ir kiekvienam iš mūsų, reikia šeimos, meilės, priežiūros, šilumos, namų... Visi jie, kaip ir mes, nori ir turi teisę gyventi...

Juk kad ir aprašytas mano katės Juodčkės nuotykis. Jis man suteikė tiek džiaugsmo, minčių, jausmų ir net jaudulio! Iš tiesų, mūsų gyvūnai tokie nuostabūs! O, kad mes - žmonės - būtume tokie geri ir nuoširdūs, kad mes - žmonės - sugebėtumėm teikti  aplinkiniams tiek džiaugsmo.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"