Paieška Ąžuolai žaliuos...

Ąžuolai žaliuos...

Augustas UKTVERIS

 

Našią žemę ne vien kviečiai gerbia

 

Kėdainiai – ir Lietuvos centras, ir šalies vienas iš grūdų aruodų. Apie tai užsiminus Kėdainių miškų urėdui Juozui Girinui, pašnekovas linktelėjo galva, atitardamas, jog čia, ne vien kviečių, o ir ąžuolų žemė.

„Kėdainių žemėse apie 80 proc. medžių augaviečių tinkamos ąžuolams. Lietuvoje, regis, ąžuolynų esama miškuose apie 2 proc., o Kėdainių žemėse – apie 6,6 proc. (Valstybiniuose Kėdainių miškų urėdijos miškuose – 9,6 proc. Šaltinis: Lietuvos miškų ūkio statistika, 2006 m.) Beje, turiu pasakyti, jog ąžuolynai pasidriekia ne vien Kėdainių, o ir Jonavos, Kauno, Ukmergės, Panevėžio rajonų žemėse, t.y. Vidurio Lietuvoje. Toje teritorijoje išauginama pati geriausia Lietuvoje ąžuolo mediena. Tai – medienos perdirbėjų paliudijimas. O pati geriausia, pasak jų, esanti Šėtos ąžuolų mediena“, - kalbėjo VĮ „Kėdainių miškų urėdija“ miškų urėdas Juozas Girinas.

Beje, 2007 08 28 Generalinė miškų urėdija kartu su Kėdainių miškų urėdija organizavo seminarą „Ąžuolynų atkūrimo valstybiniuose miškuose programos įgyvendinimas ir naujausios miškų veisimo technologijos“.

Neatsitiktinai. Kai buvo kuriami Lietuvos ąžuolynų atkūrimo programos metmenys, Kėdainių miškų urėdijai toje programoje - bene svarbiausias dėmesys.

Pasak Juozo Girino, kasmet reikia pasodinti ir ugdyti 63 ha ąžuolynų. Kasmet – vis naujas 63 ha plotas tose žemėse, kur ąžuolo ankstyvesnėje medyno sudėtyje buvo nedaug ar visai nebuvo. Ženklus skaičius, ženklios ir lėšos. Juk ąžuolą vien pasodinus, o po to nesirūpinant – nieko ir nesulauksime. Prof. Edvardas Riepšas yra teigęs, jog pasodintą ąžuoliuką reikia puoselėti tarsi kokią išvaizdžią moterį; neprižiūrėsi – praganysi...

Ąžuolynų džiūvimas gal naujiena tik Lietuvoje. Europoje tai yra buvę ne kartą. Ką daryti? Pasak Juozą Giriną, esanti tik viena išeitis: sodinti kuo daugiau ąžuoliukų, kuo didesniuose plotuose - gamta atsirenkanti.

Iš tikro, niekas Lietuvoje dar gana konkrečiai nepasakė, kodėl išdžiūvo uosynai, niekas nieko negali pasakyti ir dėl ąžuolynų džiūvimo. Tiesa, galima sakyti, jog daug neigiamų faktorių (sausros, lapgraužiai, miltligė, grybinės ligos...) vienon vieton atsirado... Pagrindinis faktorius – sausra, nuslūgstantys gruntiniai vandenys. Šiemet buvo labai palankios sąlygos ąžuoliukams augti. Drėgni buvo metai, tačiau miltligė kėdainiškių ąžuolėlių nekamuoja.

„Svarbu atrinkti giles nuo sveikųjų ąžuolų, iš tų gilių veisti ąžuolynus, daryti geriausiai augančių ąžuoliukų atranką... Kiekvienas urėdijos darbuotojas kviečiamas be atlygio surinkti po 50 kg gilių. (Pernai vien urėdijos darbuotojai surinko per 2 tonas, o iš viso – per 20 tonų gilių, iš to kiekio išauginta per 1,5 mln. ąžuoliukų.) Pagal esamas sutartis ąžuolo sodinukais kiek aprūpiname ir kitas urėdijas (Marijampolės, Ukmergės ir kt.). Gilėmis prekiauti nenorime, geriau jau sodinukais (mūsų sodinukai  2-3 kartus pigesni nei išaugintieji Vokietijoje ar Prancūzijoje)“, - kalbėjo Juozas Girinas.

 

Praūžus Atgimimui, atsigręžta į ąžuolynus...

 

Didesnis ąžuolynų sodinimo vajus Kėdainių krašte prasidėjo 1994 metais. Tada, kaip sykis, Juozas Girinas pradėjo dirbti miškų urėdo pavaduotoju (miškų urėdo pareigose – nuo 1999 metų). 1995-ais Kėdainių urėdijoje buvo surinkta per 5 tonas gilių. O patirties (kaip pasėti tiek gilių!) nebuvo – rankomis 5 tonas išsėti... Beje, naujas dalykas buvo ir tai, jog ąžuolo sėklas žemei patikėjo rudenį (sėdavo tik pavasarį.)

„Pasėjau visą kiekį rudenį, o miškų urėdas tada man sako: „Jei pavasarį nesudygs – vienas iš mūsų nebedirbs...“ – sakė atsigręžęs praeities link Juozas Girinas. 

Tačiau sudygo! Beje, Europoje sėjamos gilės ir rudenį, ir pavasarį. O gamtoje? Nukrenta gilės, jas užkloja lapai. Tad ko reikia griebtis, jei gamtą pamėgdžiotume – mulčiuoti giles pjuvenomis ar kita šilumą sulaikančia medžiaga, kad ąžuolo gemalėliai neperšaltų. (Pjuvenos, rūgštinančios dirvą, pasirodo, Kėdainių krašto dirvose kokios nors pastebimos įtakos neturi.)

Nūnai vežimas jau juda nebraškėdamas. Pernai pasėta apie 20 tonų gilių (viename ha kėdainiškiai išberia apie 2 t, tarpas tarp eilučių – 35 cm; nors Lenkijoje beriama ir iki 6 t). Pernai net nemulčiuota - šlapios buvo dirvos, tačiau sniegas padėjo...

Talkinant Žemės ūkio universiteto Mašinų katedrai atsirado gilių sėjimo agregatas, kuris veikia tarsi bulvių sodinamoji. Per dieną pasėjama į parengtąją dirvą (geriausia - priesmėlis) apie dvi tonas gilių. Reikėjo išspręsti ir mulčiavimo problemą. Rankomis juk nedirbsi, o ir žmonių tam stokojama. Kaune buvusioje įmonėje „Medmeta“ sukonstruotas agregatas mulčiui išberti (vien agregato bunkeris talpina 10 kub. m pjuvenų). Be vargo vienu važiavimu galima 5 cm storiu užberti 200 m (1 m pločio) juostą.

Dar vien problema – ąžuoliukų šaknų pakirtimas. Taipogi ir tai įveikta - įsigijo Edegel firmos lankeną. Pakirsti šaknis reikia atsiradus pirmajai porai ąžuolo tikrųjų lapelių. (Iš gilės pradžioje išsimuša apie 15 cm šaknis, tik tada ąžuoliukas pradeda augti į viršų – augalas siekia apsirūpinti vandeniu, maisto medžiagomis.) Tačiau gilės dygsta ne vienu laiku.

„Išeina, ko gero, taip: jei rudenį pasėjai giles, kitų metų rugpjūtyje laikas pakirsti šakneles, pasitelkus lankeną. Iš dabar žinomų geriausia būtų šveicarų firmos Fobro lankena (beje, esama ir vertikalaus, ir horizontalaus šaknies nupjovimo, kad kuokštas būtų norimos konfigūracijos – kuo daugiau šaknų, tuo geriau). Persodinant, ne pakertant šaknis, metus ąžuoliuko augime prarandame“, - sakė Juozas Girinas. 

Turint didelius ąžuolo sėjinukų plotus medelyne, imta technikos dairytis net Austrijoje. Ten aptiktas ąžuoliukams prižiūrėti (kad apglėbtų ir ūgtelėjusi medelį, nenulaužtų jo) tinkamas traktorius su agregatais. „Vieninteliai, ko gero, visoje Rytų Europoje tokį traktorių turime. Šiemet yra apie 10 ha vien tik vienmečio pasėlio. Jei dabar technikos nebūtų, žolė ąžuoliukus įveiktų...“, - sakė Juozas Girinas.

 

Kaip įsikuri miške, medeli?

 

Suformuotomis šaknimis ir šiek tiek pagenėtomis šakomis ąžuoliukai keliauja į mišką. Kėdainiškiai taiko ir vadinamąjį grupinį želdymą – nedidelėje aikštelėje pasodina apie 10 ąžuoliukų. Lankantis su Juozu Girinu Dotnuvos girininkijoje, netrukau įsitikinti, kokiomis gražiomis salėlėmis įkurdinami būsimieji girios galiūnai.

„Iš ąžuolo sėjinuko tik 8-14 proc. išauga tinkamas medelis. Iš dešimties medelių ilgainiui gal liks tik du ar vienas. Pagal dr. Virgilijų Baliucką (Lietuvos miškų institutas) Kėdainių krašto brandžių ąžuolų lajų šešiolikoje augimo vietų (provenencijų) pločio vidurkis – 9,9 metro. Tad ir mūsų aikštelės išdėstomos kas 9 metrai. Tarp aikštelių tarpuose sodinamos eglės, paliekama dalis savaiminių beržų, drebulių, kurios neturi stelbti ąžuolų“, - sakė žingsniuojant mišku Juozas Girinas.

Pasiteiravau: kodėl tokios dešimties medelių grupelės įkurdinamos salelėse už žvėrims neįveikiamos tvoros? Lengviau prižiūrėti.

Tos medelių grupelės – ne vienintelė išeitis. Kasmet uždedama ir apie 160 tūkst. individualių apsaugų ąžuoliukams. Tiesa, per individualias tinklines apsaugas išlenda šakelės – tada jau reikia padėti ąžuoliukams. Aišku, pigiausia – ištisinis aptvėrimas, tačiau užkertami takai žvėrims (kas bus, kai 63 ha vien per metus užtvers?), tinklinė tvora ir vagiama. Be to, grybautojai bei uogautojai taipogi nepatenka į norimą vietą.

Pajuokauju, jog tvoros gvelbėjus reikėtų gąsdinti užrašais: „Atsargiai – erkių židinys“. Pasirodo, jog taip iš tiesų esama – erkių Kėdainių miškuose esama užtektinai.

 

Pinigėlio belaukiant...

 

Vienai urėdijai imtis ąžuoliukų auginimo, pelno nesulaukus (o laukti reikia apie 120-130 metų, siekiant 60 cm ir didesnio kamieno skersmens) ir bankrutuoti galima...

Juk pušynų ir ąžuolynų auginimas – nesugretinami dalykai. Ąžuolynams auginti reikia apie keturis - penkis kartus daugiau lėšų, nei pušims išauginti. Ąžuoliuką galime sodinti pasiekus apie metrą (3-4 metų amžiaus), o pušies sodinukas gali būti ir vienerių metų. Pasodinus pušį prižiūrėti nesunku (ir žolė pušynuose ne taip želia), o su ąžuoliukais?.. Vienai aikštelei  pasodinti reikia daugiau nei 50 Lt. Ten, kur gali augti ąžuolas, kviečių žemėje, gal reikia ir lėšas kooperuoti?.. Juk ši investicija - į labai tolimą ateitį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"