Paieška Gręžiantis beždžionės link

Gręžiantis beždžionės link

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pasikalbėjimas su Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sveikatos ir aplinkos apsaugos komiteto pirmininku Audriumi BUTKEVIČIUMI.

 

Drįstu teigti, jog Jus pažįstu dar nuo tų metų, kai prie šalies Parlamento buvo kasamas prieštankinis griovys, galėsiantis apsaugoti nuo rusų tankų. Jūsų gyvenimo horizontuose būta ir kitokių „tankų“, būta, kaip sakoma pasakėčioje, ir ugnies, ir vandens, ir varinių dūdų...

 

... ir šiokio tokio mėšlo!

 

Tad, kaip sykis, geriausia tada ir pasikalbėti išsamiau apie kitokią apsaugą – aplinkos apsaugą. Iš Jūsų pajuodusio veido galiu susivokti, jog nepaprastai daug dirbate. Beje, tai sakytų ne vien Jūsų veidas, tai sakė ir Savivaldybės žmonės. Tad galiu nutuokti, jog aplinkosaugos riešutus jau imate gliaudyti?..

 

Negalėčiau teigti, jog jau viską suvokiau, t.y. negalėčiau teigti, jog galiu ką nors esminio nuspręsti numojant ranka į ekspertų žodžius. Svarbu suvokti ką kitą. Yra sritis (nesvarbu, ar kalbėsime apie krašto apsaugą, ar apie sveikatos apsaugą, ar apie aplinkos apsaugą), kurioje reikia vadovautis viena metodologija. Sistemų pažinimo ir valdymo metodologija. Aplinkosaugos organizavimas ir valdymas, mano galva, yra dabar kertinė problema, siauriausia vieta. Idėjų turi visi, o kaip visa tai realizuoti, ką keisti pirma, kur yra prioritetai?.. Štai čia yra problema. Tad sakau, jog dabar turime daug norų, deklaracijų, tačiau sprendimų stokojame.

 

Gal net todėl, jog kol kas net ir su terminais blaškėmės kaip paklydėlės vėlės: kalbėjome apie tausojančią plėtrą, kalbėjome apie subalansuotąją plėtrą, o dabar, kalbininkų paakinti, sakoma, kad šviesus rytojus yra darnioje plėtroje... Žinoma, toji darnioji plėtra yra naudinga ne vien aplinkosaugai, o ir visai optimaliai gyvybės būčiai...

 

Tačiau juk įprasta slėptis. Galima ir už termino užlįsti, kad tik pateisintum nieko neveikimą.

O jei jau kalbame apie aplinkosaugos valdymą, turiu pasakyti, jog čia yra konkretūs projektai. Dabar man čia aktualu realiame laike susidoroti su aplinkosaugine informacija, aplinkosauginių duomenų gavimu iš visų miestui pavadžių teritorijų. Aš noriu savo kompiuterio ekrane turėti realią situacijos vaizdą visose sostinės seniūnijose.

 

Tačiau ant Jūsų stalo net trys kompiuterių vaizduokliai...

 

... tokia jau mano manija... Tačiau noriu, kad tuose ekranuose būtų esminiai duomenys apie vandenį, orą, želdinius, atliekas, triukšmą... Jei jau turėsiu teritorijoje vaizdą šiais aspektais, tada ir galėsiu šį tą nuspręsti. Kol nėra bendro vaizdo, kol yra tik atskiros detalės, apie situacijos valdymą aš nedrįstu kalbėti. Gaila, jog viskas mieste yra tarsi išdrabstyta gabalėliais. Ir yra, ir nėra...

Informacijos, beje, gali būti labai daug, tačiau aš noriu ją matyti sau patogiu, suvokiamu pavidalu. Tam reikia ir nuolat vykdomos stebėsenos (monitoringo). Tada jau galima kalbėti ir apie prioritetus.

Svarbiausias, mano galva, yra atliekos. Kai užteršiama toji aplinka, kurioje gyveni, prasideda išsigimimo, degradavimo procesai. Esama šioje srityje įvairių technologijų. Gal dėl to, jog esu pagal išsilavinimą medikas, galvoju, jog atliekų tvarkymo srityje žodį turi tarti mikroorganizmai, gebantys doroti kone visas atliekas. Ypač, kai į nuotekyną patenka itin daug riebalų, gyvulių skerdyklų atliekos. Nuotekų valykloje, ko gero, taipogi reikia dairytis į naujas technologijas, o ne džiuginti vilniečius nuotekų dumblo bloguoju kvapu.

 

Plačiai pasklido sostinėje: komunalines atliekas rūšiuojantys gyventojai piniginę pataupys, o tie nevidonai, kurie nenori anuo rūšiavimu užsiimti, gaus solidesnes sąskaitas už atliekų išvežimą iš prie namo esančio bendrojo atliekų konteinerio. Tačiau žvelgdamas iš savojo buto langą galiu pasakyti, jog daugiabučiuose tas atliekų rūšiavimas – labai jau vėžlio religija ženklintas... Kai kur net ir konteinerių ketvertukui suvis prie namo vietos nėra...

 

...Pažadu: iki 2008 metų pradžios susitvarkysime, susidėliosime! Kita vertus, reikia savikontrolės mechanizmo. Jei jo nėra – blogai. Čia žodį turi tarti bendruomenės. Reikia struktūrizuotos visuomenės, kad turėtume su kuo kalbėtis. Tai jau - socialinės psichologijos dalykas. Žiūrėkit, ten, kur aplinka nesutvarkyta, ten renkasi neaiškios žmogystos. Aplinkos poveikis psichikai yra tiesiog stulbinantis dalykas... Ir dar: žodžiu žmogų ne visada įtikinsi. Reikia arba gerumo, arba lazdos. Esu griežtų sankcijų šalininkas. Niujorko meras Robertas Juliani įrodė, jog tvarka prasideda nuo mažmožio. Sutvarkius tuos, kurie mėgsta grafiti, sutvarkius nuorūkų mėtytojus, keičiasi ir padėtis kur kas aukščiau.

Viską reikia pajausti, priimti labai asmeniškai. Ir galvoti: nėra nieko, kas nepriklausytų nuo manęs. Tarkime, Kazokiškės, Kariotiškės (sąvartynai) yra ne Vilniaus savivaldybės teritorijoje, tačiau ar tie sąvartynai ne mūsų?..

 

Bandysiu visai konkrečiai teirautis: ar juridiniai ir praktiškieji įvykių sūkuriai itin kaišioja kokius pagalius į ratus, kuriais jau pajudės atliekos iš sostinės į naująjį sąvartyną?

 

Nemanyčiau... Pagrindinė problema – kelias, tačiau tai yra išsprendžiama. Netgi projekto lėšomis.

 

Susivokiu, jog jau šiek tiek padirbėjusi sostinės Taryba, Jums pasiūlius, gali koreguoti ir aplinkosaugos valdymą pačioje Savivaldybėje... Juk pajėgos ganėtinai išskaidytos...

 

Dabar tuo kaip tik ir užsiimame. Mes turėsime vieną aplinkosaugos skyrių. Pradžioje. Po to gal ir tokio pavadinimo departamentas bus. Tačiau judėti reikia žingsnis po žingsnio. Reikia natūralaus augimo, reikia gerų specialistų. Labiau reikia entuziastų, nei valdininkų.

 

O ar galėtumėte įvardinti: kas dabar Jus nepatenkina sostinės aplinkosaugos valdyme? 

 

Jau kalbėjau apie pajėgų išskaidymą. Niekas neturi bendro vaizdo kad ir kiekvienoje (dvidešimt vienoje) seniūnijoje. Jei jau mieste aplinkosaugai teikiame prioritetą, tad ir kitos veiklos tai turi pripažinti, derinti veiklą su aplinkosaugininkais. Kiekvienoje seniūnijos teritorijoje turi būti žinoma kokia situacija yra dabar, kokia ji bus ateityje – pagal oro, vandens švarą, triukšmą ir pan. O kol kas viskas – tik gerų norų deklaracijos. Tačiau gerais norais ir kelias pragaro link grindžiamas. Kažkam buvo gal ir naudinga, jog sostinės aplinkosaugos valdyme taip viskas išdrabstyta. O dabar reikia jungti ir formuoti politiką, strategiją, taktiką.

 

Jūsų požiūris, ko gero, kiek ir revoliucinis, tad kas bus po Jūsų?..

 

Nepergyvenkit. Visur, kur esu dirbęs, stengiausi palikti tik įgyvendintus projektus. Siekiu efektyvumo? Taip. Vardan jo esu ir nemandagus, ir su valdininko etiketu prasilenkiu, ir šiurkštus būnu... Sutartinis mandagumas – ne man. Ką visa tai reiškia, jei joks projektas neteikia apčiuopiamų tikrųjų verčių.

Taigi, nesu niekam patogus, niekam nesu geras... Laužau „buterbrodinį“ gyvenimo ir mąstymo būdą, kai dirbama tik darbo laiku, kai laiku pietaujama, laiku geriama kava...

Man vertinga tik toji nuomonė, kuria specialistas demonstruoja išmanymą. Ir ne veltui Oskaras Milašius mokė, jog melstis reikia taip, kaip karvė atrajoja žolę – nuobodžiai, kantriai, ilgai...

 

Kalbate apie tokį elementą, kaip savastis?..

 

Taip. Tačiau ji iš esmės nėra kokia gražuolė. Turi dirbti nuolat, būti įkyrus, landus, užsispyręs. Jei anai karvei atrajojimas yra tarsi vos ne nuolatinė būsena, taip ir valdymo tobulinimas man taipogi yra tokia savastis. Gal ir nuobodi savastis. Ir tik po to, manyčiau, galėsime suteikti gerbiamai Vitai Braškienei (dabartinei Aplinkos apsaugos skyriaus vedėjai), kuri yra puikus specialistas, veiklą mylintis žmogus, galimybę normaliai dirbti.

 

Gal pavyko pasidomėti, koks tas aplinkosaugos valdymas yra, tarkime, Kaune, Klaipėdoje, o gal ir kokioje Kopenhagoje ar Stokholme?..

 

Nesakyčiau, jog pavyko... Tiek, kiek norėčiau. Neabejoju, jog esama visur gerų dalykų. Manyčiau, jog kaip ir kauniečiai, reikėtų ir vilniečiams turėti tam tikrus aplinkosauga besidominančius žmones ir seniūnijose. Imponuoja švediški modeliai. Gal dėl to, jog yra humanizuoti, subalansuoja valstybės ir visuomenės, bendruomenių poreikius. Daug kas sprendžiama pasitelkus visuomenines iniciatyvas, komunas. Štai šiandien atėjo Rasų seniūnas, atėjo dėl visuomeninių interesų, o ne vien kokias seniūnijos problemų gvildenti. Džiugu.

 

Aplinkosaugos valdymas tampriais susietas su įstatymų raidynu. Čia irgi reikia, kaip sakėte, gromuliuojančios karvės... Kuri galop praneštų, jog ir šioje srityje esama disharmonijos, nevirškinamų elementų...

 

Be abejo, iki galo iš tikro niekas nepadaryta, tačiau nedejuosiu: dirbti dėl tų įstatymų raidžių tikrai galime! Tik riedėkime į priekį. Biurokratui įstatymas reikalingas prisidengimui, o man, kad toji terpė tik netrukdytų išsaugoti aplinkosaugos prioritetus. Įstatymas gali ir padėti, tačiau kur kas tobuliau, kai įstatymas netrukdo. Juk dažniau įstatymas rašomas turint atvirkštinę logiką. Saugant, tarkime, ne aplinkosauginius, o ginant statybininkų ar gamybininkų bastilijas. Tokių tariamai skylėtų įstatymų turime iki soties.

Beje, ar teko girdėti apie salos beždžionės fenomeną? Japonų mokslininkai mesdavo ant smėlio bananus. Tokie, smėly išvoliotieji, nepatiko. Tačiau viena beždžionė ėmė bananą plauti, ja pasekė ir kitos. Ir visoje saloje beždžionės bananus ėmė plauti. Negana to! Taip pradėjo elgtis ir kitų salų beždžionės. Toks, pasirodo, yra kolektyvinės informacijos keitimosi mechanizmas.

Taip yra ir tarp žmonių. Kai turėsime tam tikrą kritinę masę žmonių su vadinamąja ekologizuota samone, tada švara, tvarka ir taps norma. Tad ir sostinės kiekvienoje seniūnijoje turime išsiauginti tam tikrą kiekį žmonių, kad metodas dėl ekologizuotosios aplinkos veiktų. Labai svarbu, kai mokyklose šia linkme yra nuolat dirbama.

 

Žinau, jog pažįstate gerai Tbilisį. Tad galėtumėte palyginti vienos iš ES šalių sostinę Vilnių, su ES šalimi dar netapusios Gruzijos sostine Tbilisiu.

 

Mes atrodome žymiai švariau. Tbilisis yra fantastiškai užšiukšlintas. Sovietinė draudimų sistema sugriuvo, tad atliekas ėmė pilti tiesiog per langus. Būdamas išsinuomotame bute nustebau, jog iš viršaus lekia į apačia atliekos, kurios toliau ritasi nuo šlaito. Kurio niekas nevalo. Įsigijau nedidelė trobelę kalnuose. Šalia – upelis. Išeinu pasivaikščioti, tačiau už posūkio įsirėžiau į kalną atliekų. Žmonės verčia jas tiesiog į upelį, prie kurio gyvena. Tad Vilnius, jei jau gretinsime, švarus ir angeliškas miestas.

 

Man liktų tik palinkėti, jog nuo darbo tame angeliškame mieste Jūsų veidas būtų po kurio laiko kiek šviesesnis.

Dėkoju už pokalbį.   

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"