Paieška Australijos gyvūnai (13)

Australijos gyvūnai (13)

Žinduoliai, dedantys kiaušinius ir perintys jauniklius

Berhardas GŽIMEKAS

 

Taip jau atsitiko, kad 1958 metais dėl echidnos aš nusiunčiau telegramą į Australijos muziejų, esantį Adelaidėje. Prašiau atsiųsti profesoriaus Vilhelmo Hakės portreto kopiją, o tas portretas kabėjo muziejaus direktoriaus kabinete. Po keturių dienų kopiją gavau ir galėjau įdėti į knygą, skirtą Frankfurto zoologijos sodo šimtmečiui paminėti. Toje knygoje buvo visi mano pirmtakų - zoologijos sodo direktorių - portretai. O Vilhelmas Hakė, gimęs Pomeranijoje, nuo 1888 iki 1893 metų kaip tik vadovavo Frankfurto zoologijos sodui. Nors jis buvo išspausdinęs daugybę knygų, paskirtų gyvūnijos pasauliui, iki to laiko man niekaip nepavyko surasti jo portretą.

Mintis ieškoti Australijoje atėjo perskaičius Liuterio Vendto knygą „Nojaus pėdomis“, kurioje aprašyti svarbiausi Vilhelmo Hakės atradimai ir apie kuriuos nepaminėta nė vienoje iš naujausių knygų apie Australiją. O profesorius padarė įžymių atradimų. Pavyzdžiui, kad echidnos, priklausančios žinduolių klasei, deda kiaušinius! Tuo pat metu, bet jau Kvinslende, Australijos mokslininkas V. Koldvelas nustatė, jog ta ypatybė būdinga ir ančiasnapiams.

Tie du atradimai galų gale užbaigė ilgus ginčus, kurie nuo 1798 metų liepsnojo tarp Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos mokslininkų. Įnirtingiausiai buvo ginčijamasi, kokion sistematikos vieton patalpinti tuos gyvūnus „su viena skylute“, arba, šnekant moksline kalba, monotremus. Šis ypatingas žinduolių poklasis susideda viso labo iš dviejų šeimų - echidnų ir ančiasnapių, kurie gyvena tik Rytų Australijoje, Naujojoje Gvinėjoje ir Tasmanijoje. Net jų išmirusių protėvių iškastinių liekanų niekur kitur neaptikta.

Šių gyvūnų pavadinimai, kuriuos daug negalvoję davė anglai ir kurie paplito visose šalyse, moksliniu požiūriu netikslūs. Echidnos - tai gana žinoma ungurių rūšis, todėl jas teisingiau būtų vadinti plonasnukiais ežiais. Ančiasnapius anglai vadina platipais, nors visam mokslo pasauliui gerai žinoma, jog šitaip dar 1793 metais buvo pavadinta viena vabalų rūšis. Vokiečiai ančiasnapius ir echidnas gana dažnai vadina kloakiniais gyvūnais, o tai labai nekultūringa, nes perša mintį, jog tie gyvūnai kažkokie nešvarūs ar mėgstantys kanalizacijos griovius. Tuo tarpu šis pavadinimas reiškia tik vieną dalyką: tų žvėrelių žarnynas ir šlapimtakis išorėn išeina ne atskiromis angomis (kaip kad kitų žinduolių), o susijungia į vadinamą kloaką, kuri ir pasiekia išorę viena anga (kaip reptilijų ar paukščių). Taigi tas nemalonus pavadinimas jokiais būdais negali kaip nors gąsdinti ar piršti mintį apie nešvarias vietas. Atvirkščiai, tie gyvūnai - tikri švaruoliai; jei apsigyvena netoli žmonių, tai pasirenka ne užterštas upes, o švaraus, geriamo vandens telkinius. Jeigu kalbėsime apie mūsų „nacionalinį pasididžiavimą“ - Reino upę - tai ji jau senokai virto tikru kanalizacijos kanalu ir joks ančiasnapis nieku gyvu nesutiktų joje apsigyventi... (Per paskutiniuosius dešimtmečius Reinas buvo gerokai apvalytas, nors jo dugne nuodingų sąnašų - dar per akis. – Vertėjo pastaba.)

Kai 1798 metais į Britų muziejų Londone pirmą kartą buvo atvežtas geros būklės ančiasnapio kailiukas, iš pradžių niekas negalėjo patikėti, jog tai - tikras daiktas, ne mistifikacija. Iš tikrųjų buvo sunku įsivaizduoti, kad tas bebro kailis, plika bebro uodega ir tikrų tikriausiu anties snapu gali priklausyti vienam gyvūnui. Juk iki to laiko europiečiai ne sykį buvo apkvailinti iš Rytų atgabentais „užjūrio stebuklais“. O laivas, atplukdęs tą kailiuką, kaip tik ir plaukė per Indijos vandenyną, iš kurio patiklūs kapitonai atgabendavo pačių keisčiausių „gyvūnų“ iškamšų ir kailiukų. Tarp lakios fantazijos Azijos „menininkų“ kūrinių pasitaikydavo unikalių eksponatų: buvo ir „naujos“ rojaus paukščių rūšių iškamšos, pagamintos iš skirtingų paukščių kūno dalių ir plunksnų, ir net „tikrų undinių“ iškamšos, tobulai susiūtos iš kažkokių susiraukšlėjusių beždžionių galvų ir stambių žuvų uodegų.

Tačiau praėjus ketvertui metų ančiasnapių kailiukų atsirado tokia daugybė, jog nebeliko abejonių - tokie gyvūnai iš tikrųjų egzistuoja. Pavyzdžius nuodugniai ištyrinėjo žinomas škotų mokslininkas E.Houmas ir paskelbė galutinę išvadą: viskas tikra. Tie žvėreliai gyvena.

Vokiečių mokslininkas Johanas Mekelis aptiko, kad  ančiasnapio pataitė turi pieno liaukas. Tačiau prancūzų mokyklos atstovai, vadovaujami Žofrua Sen-Ilero, teigė, jog tai paprasčiausios riebalinės liaukos ir kategoriškai atmetė tvirtinimą, jog ančiasnapių jaunikliai sugeba žįsti motinos pieną savo ančių snapukais.

E. Houmas ir garsus paleontologas Richardas Ovenas pareiškė tokią nuomonę: taip, ančiasnapiai - kiaušinius auginantys gyvūnai, tačiau jų jaunikliai pasaulin ateina jau be kiauto. Taigi jie iš kiaušinio prasikala dar gimdoje. Mat panašių dalykų pasitaiko - pavyzdžiui, tarp įvairių reptilijų.

Tačiau netrukus R. Ovenas gavo laišką iš vieno Australijos kolegos - rašė gydytojas Džonas Nikolsonas. Jis pasakojo, jog aukso ieškotojai pagavo ančiasnapį, surišo jį virve, įdėjo į tuščią alaus butelių dėžę. Kitą rytą dėžėje gulėjo du balti minkšti, be kietojo lukšto, kiaušiniai.

„Na, ir kas? Priešlaikinis gimdymas, kurį sukėlė stresas,“-nusprendė R. Ovenas ir nepakeitė savo nuomonės.

Tačiau 1884 metų rugsėjo 2 dieną beveik tuo pat metu atėjo dvi svarbios žinios: viena į Australijos karališkąją draugiją nuo V. Hakės, antroji - nuo V. Koldvelo, kuri telegrafu buvo perduota Britanijos zoologų draugijai, susirinkusiai į savo eilinę konferenciją Monrealyje (Kanada).

Iš Kengūrų salos V.Hakei buvo atvežtos bent kelios echidnos. Žinodamas apie nesibaigiančius ginčus dėl jų padėties sistematikoje ir veisimosi būdo, jis nutarė gyvūnėlius labai įdėmiai apžiūrėti. V. Hakė paprašė instituto darbuotojo, kad tas echidną palaikytų už kojų, ir ėmė tyrinėti gyvūno pilvą. Kad suprastume, kokie jausmai  užplūdo V. Hakę, geriausia pacituoti jo paties pasakojimą:

„Tik gyvūnijos pasaulio tyrinėtojas gali suprasti, kaip nepaprastai buvau nustebintas, iš papilvės sterblikės ištraukęs... kiaušinį! Kiaušinį, kuris buvo padėtas pagal visas kiaušinių dėjimo taisykles! Tačiau kas padėjo? Žinduolis! Tas netikėtas radinys mane taip nustebino ir sutrikdė, kad aš padariau patį kvailiausią dalyką, kokį tik buvo galima sugalvoti: dviem pirštais spustelėjau minkštąjį kiaušinį, ir jis plyšo. Ištekėjo bespalvis skystis - matyt, pataitei būnant nelaisvėje, kiaušinio turinys jau buvo ėmęs gesti. To elipsės formos kiaušinio ilgis siekė 15 milimetrų, skersmuo - 13 milimetrų, apvalkalas čiupinėjant priminė šiurkštoką pergamentą ir buvo panašus į daugelio reptilijų kiaušinių apvalkalus“.

Tuo tarpu V. Koldvelas ant Berneto upės kranto tik ką buvo nušovęs ančiasnapio pataitę, neseniai padėjusią kiaušinį. Atvėręs pilvo ertmę, V. Koldvelas aptiko, jog gimdos kaklelis praplatėjęs ir jame yra dar vienas „užperėtas“ kiaušinis, o jame - embrionas maždaug tokioje pačioje vystymosi stadijoje, kokioje būna vištos embrionas trečiąją perėjimo dieną.

Tais laikais telegramos iš Australijos į Kanadą kainavo labai brangiai, todėl V. Koldvelas savo atradimą suformulavo keturiais, vėliau tapusiais labai žinomais, žodžiais: „Monotremes oviparous ovum meroblastic.“ (Kloakiniai - kiaušinius dedantys, kiaušinis minkštas.) Tačiau išsiųsti telegramą jam pavyko tik praėjus penkioms paroms, kai pasitaikė proga ir tą pranešimą galėjo perduoti draugui į Sidnėjų. Iš čia telegrama buvo nedelsiant išsiųsta Kanadon. Tuo tarpu patį V. Koldvelą užklupo baisus tropinės karštinės priepuolis, todėl tik atsigavęs po ligos jis vėl ėmė ieškoti ančiasnapių. Deja, nesėkmingai. Ir tik grįžęs į Sidnėjų sužinojo, jog V. Hakė Adelaidėje tuo pačiu metu padarė analogišką atradimą.

O 1899 metais čekui Aloyzui Topikui, tuo metu dirbusiam Australijoje, pavyko sužinoti, kaip ančiasnapių jaunikliai žinda motinų pieną. Pataitė atsigula ant nugaros, o jaunikliai, minkštais snapukais pastuksendami į sietelio pavidalo pieno liaukutes, išspaudžia iš jų pieną ir nulaižo. Pažiūrėję į tų mažylių burnikes, mokslininkai labai nustebo ten suradę smulkučių pieninių dantukų. Vadinasi, dantis praranda tik suaugę ančiasnapiai.

Bus daugiau     

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"