Paieška Kas nauja Baltijos ežerų krašte ( 2 )

Kas nauja Baltijos ežerų krašte ( 2 )

Rita FILIPAVIČIŪTĖ 

 

Praėjusiajame numeryje rašėme, kaip mūsų šalyje įgyvendinamas Europos Bendrijų iniciatyvos INTERREG III partnerystės programos tarp Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos projektas „Naujo turistinio regiono kūrimas, vienijant du pasienio regionus – Latgaliją ir Rytų Aukštaitiją“. Šįkart mūsų keliai veda pas kaimynus latvius.

 

Keičiasi gyvenimas – keiskis ir pats

 

Toks straipsnio skyriaus pavadinimas, ko gero, labiausiai tiktų atspindėti visai šio rašinio esmei. Nes, nepriklausomybės metais iš esmės pakitus viso gyvenimo sanklodai, Latvijoje mano sutikti herojai neverkšleno, jog neturi iš ko gyventi. Jie atsigręžė į savo krašto praeitį ir būtent iš jos pasisėmė idėjų savo naujos veiklos kryptims. O kalbant konkrečiau – ryžosi atkurti istorines amatininkystės tradicijas, atgaivinti praeities kulinarinį paveldą bei kaupti visa, kas mena turtingą Latgalijos krašto praeitį. Kruopštus darbas netrukus davė vaisių – iš užmaršties prisikėlusi praeitis tapo ne tik atgaiva širdžiai, bet ir priemonė pelnyti duonai.

Balvų rajone, Lazdukalnyje, gyvenantis ūkininkas Andrejus Stableniekas sakosi visą gyvenimą jautęs silpnybę visokiausioms senienoms. Tiesa, kolekcionuoti jų gal ir nebūtų ėmęsis, jei ne apmaudi nelaimė: vienas už besaikį girtavimą nuo darbų Stablenieko ūkyje nušalintas samdinys ėmė ir supleškino tvartus. Iš nevilties ir nežinojimo, ko griebtis, šeimininkas dūšią ramino, tempdamas iš kaimo į kiemą visokiausius senovinius rakandus. Vėliau nesėkmė prisimiršo, pastatai buvo atstatyti, tačiau kolekcionavimo azartas išliko. Praeitį menantys daiktai kaupėsi, kol ūkininkas suprato: pats laikas savo rinkinius tvarkingai sudėlioti ir paversti privataus muziejaus ekspozicija. Rinkinys atsidūrė klėtyje, o kai jau ten nebetilpo (ir kurgi sutilps kone 5 tūkstančiai eksponatų!), persikėlė į naujai pastatytus namelius arba įsikūrė po atviru dangumi. Senienų rinkinius lauke šeimininkas vykusiai sukomponavo su vejomis, gėlynais, taigi porą hektarų užimantis „etnografinis plotas“ netrukus virto jaukia poilsio zona.

Garsas apie keistuolį žemdirbį (A.Stableniekas augina keliolika karvių ir dirba 40 hektarų žemės) netruko pasklisti plačiau, tad netrukus į jo kiemą pradėjo užsukti vis daugiau smalsuolių. O kai ekskursantai ėmė plaukti organizuotai, ūkininkas pamatė, jog kiekvieną dieną vis daugiau laiko tenka praleisti juos priiminėjant ir vis mažiau valandų lieka tiesioginiam darbui. Tad įvedė kolekcijos apžiūros mokestį – ima po vieną latą (5 litus) iš suaugusiųjų, ir po 50 santimų (2,5 lito) iš vaikų. Juk jam pačiam nemažai kainuoja ir privataus muziejuko priežiūra, ir naujai atkeliaujantys eksponatai. Beje, kuo toliau, tuo sunkiau sekasi jų surasti – negailestingas laikas ir žmonių nerūpestingumas daug ką yra sunaikinę...

Puoselėja Andrejus Stableniekas ir dar vieną sumanymą: pastatyti naują namelį specialiai... vestuvininkams. Mat jų nemažai atvyksta čionai fotografuotis. O jeigu ėmus ir atgaivinus tuos senovinius latgalių vestuvių papročius, kurie vis labiau į užmarštį grimzta? Namelyje sutilptų daugelis šioms įsimintinoms apeigoms skirtų atributų.

Palikome šio ūkininko sodybą su šviesiu jausmu širdyje ir mintimi: o, kad tokių keistuolių būtų daugiau!

 

Iš sostinės – į provinciją

 

Erikas Kondratas – rygietis, nors jo šaknys – Latgalijoje. Kai šis sovietiniais laikais represuoto Latgalijos žemdirbio sūnus nusprendė pradėti ūkininkauti susigrąžintoje savo senelių žemėje, pažįstami tik pečiais traukė. Tačiau Eriko būta atkaklaus: keletą metų jis augino avis, kol vieną dieną jam nedingtelėjo į galvą dar vienas sumanymas. Gana netradicinis – imti ir atgaivinti senuosius latgalių amatus. Juk šiame krašte augantis jaunimas apie tradicinę amatininkystę net nėra girdėjęs. Prikalbino dar keletą ūkininkų ir amatininkų, aukcione įsigijo buvusį linų sandėlio pastatą ir jame įkūrė „gyvąją ekspoziciją“. „Gyvąja“ ja pavadino todėl, kad čia ėmė eksponuoti ne vien senovę menančius amatininkų darbo įrankius bei krašto praeitį atspindinčius buities reikmenis, bet ir todėl, kad pastate sumanė praktiškai pademonstruoti, kaip seniau triūsė amatininkai. Taip gimė Ludzos amatininkų centras.

Dabar šiame Eriko Kondrato vadovaujamame centre darbuojasi 12 skirtingus amatus demonstruojančių žmonių. Nuolat atvykstantiems turistams rodoma, kaip praeityje buvo gaminami medžio dirbiniai, žiedžiami puodai, vejamos virvės, pinamos naginės, audžiamos lovatiesės... Už savo sugebėjimus demonstruojančių meistrų darbą ekskursantai dosniai sumoka: 1 valanda kainuoja maždaug 10-15 latų (50–75 litus).

Be to, šiame pastate įsikūrusi ir parduotuvė, prekiaujanti Ludzos amatininkų sukurtais gaminiais. Akys raibsta nuo dailiausių prekių įvairovės: molinių puodų puodelių, kalto metalo dirbinių, medžio drožinių, iš vytelių nupintų įspūdingiausių formų krepšių... Ir pirkėjui, įsigijusiam autentišką gaminį, nauda, ir auksarankiui meistrui papildomas latas praverčia.

 

Bendrovės „Balt Harmonia“ entuziastai

 

Neliko stovėti tuščios Rezeknės rajone, Gaigalavoje, esančios buvusio kolūkio kontoros patalpos. Jas išsinuomojo profesionalūs vietos muzikantai, sumanę įsteigti bendrovę „Balt Harmonia“, kuri galėtų taisyti senus muzikos instrumentus bei gaminti naujus.

Profesionalių muzikantų Gunaro Igaunio bei Ilmaro Drelio vadovaujami nusamdyti vietos meistrai greitai atrado nišą savo gaminiams. Pasirodo, įvairių muzikos instrumentų poreikis yra gana didelis – juos mielai perka vaikų muzikos mokyklos, įvairūs ansambliai, na, o muzikiniai žaislai vaikams noriai stvarstomi per įvairiausias muges. Ypač populiarios yra citros – į kankles panašūs senoviniai styginiai muzikos instrumentai. Nors citrą pagaminti nelengva, už ją ir gaunama nemažai – maždaug 400 latų (apie 2 tūkst. litų). Latvijos provincijoje – tai neblogas uždarbis.

 

Pelkių turizmo propaguotojai

 

Neįprasta ši ekologinio turizmo rūšis. Ir, sutikime, gana reta. Nes juk ne visur tų pelkių esama, be to, kas gi į jas išsiruošia ekskursauti. Einama nebent spanguolių rinkti.

Tačiau apie viską iš eilės. Pelkių turizmas šiandien vystomas Latvijos Rezeknės rajone. Čia, prie Lubanso ežero, kažkada veikęs didelis žuvininkystės ūkis iširo, tad vietos gyventojams tenka manytis kitokių darbų. Štai vieni iš jų, Ana ir Janis Macanės, ir sugalvojo užsiimti pelkių turizmu.
Gal ne visai jų pačių ta idėja buvo, gal ją pašnibždėjo į šį kraštą apsilankę japonai. Ištyrinėję Lubanso vietoves, tolimosios šalies atstovai pareiškė vieningą nuomonę: čia – idealios sąlygos ekologiniam turizmui vystyti.

Pirmiausia savo namuose Macanės įsteigė Turizmo informacijos centrą. Mat jau buvo sumanę, kuo atvykėlius nustebins: ogi organizuojamu žygiu į pelkes (medinio tako po pelkyną tada jau būta nutiesto, tad klampoti po liūlančius kemsynus nereikėjo). Sudarė ir patvirtino maršrutą, pasikaustė reikiamomis žiniomis apie pačias pelkes, jų augalus ir gyvūnus, kruopščiai apgalvojo, ką rodys – ir ėmė laukti turistų. Šie ir netruko atvykti.

Ana Macanė, ekonomistė pagal specialybę, ilgą laiką dirbusi Rygoje, ir tik po vedybų persikėlusi pas vyrą į šį kraštą, vedė po pelkes ir mūsų žurnalistų grupelę. Nesuklysdama rodė įvairiausias čia augančių augalų rūšis, aiškino, kuri kuo naudinga, rodė paukščių perimvietes ir gyvūnų takus... Ir vis kartojo, kokia puiki aplink slypinti gamta: tyras oras, gausybės mineralų prisodrintas aplink tyvuliuojančio pelkių ežero vanduo (jame išsimaudžius, oda tampanti tarsi šilkinė!), tyla ir ramybė... Kvietė mus pačius tuo įsitikinti: “Pagyvensite mūsų kaimo turizmo sodyboje įrengtame svečių namelyje prie vandens, pamatysite, kaip atsigaus galva ir nušviesės mintys. Dar žuviene jus pavaišinsime“.

Nors ilsėtis laiko nebuvo, žuvienės paragauti vis dėlto teko. Tikras skanėstas, neveltui į kulinarinio paveldo registrą įtraukta! Žuvies čia visur – apstu, mėgstantiems žvejybą čia– tikras palaimos kampelis. Beje, nenusiviltų čionai atkakę ir ornitologai. Pasak Anos Macanės, Lubanso ežeras su savo pelkėtomis apylinkėmis yra vienos iš gausiausiai paukščių apgyvendintų vietų.

 

Didelis traukos centras – Duonos muziejus

 

Preilių rajone, Aglonoje, jau treti metai veikiantis Duonos muziejus jau spėjo išgarsėti ne tik Latvijoje, bet ir toli už jos ribų. Ir mūsų ne vienas tėvynainis yra čia apsilankęs bei gardžiai kvepiantį kepalėlį į namus parsivežęs. Net neįtikėtina, tačiau kasmet į šį muziejuką–kepyklėlę užsuka maždaug 20 tūkstančių (!) žmonių. Ir pavienių, ir grupėmis... Ir visus nuoširdžiai pasitinka svetinga muziejaus šeimininkė Vija Ancanė.

Mus ji taip pat pasitiko prie slenksčio. Pasveikinusi pakvietė užsukti vidun, kur, pasirodo, surinkta gausybė eksponatų, atskleidžiančių duonelės kelią ant mūsų stalo. Netgi senovinės girnos įtaisytos. O jau geldų geldelių, ližių liželių įvairovė! Jas rodydama, Vija Ancanė pradeda savo ilgą pasakojimą apie Duoną. Apie jos kilmę, naudą mūsų kūnui ir dvasiai, kepimo tradicijas. Pasakojimą lydi su šiuo šventu kepiniu susiję nutikimai, paįvairina tarsi iš gausybės rago besipilančios patarlės ir priežodžiai...

... Lėtai, mėgaudamiesi kramtome Vijos įteiktą ruginės duonos riekę. Pasklinda svaiginantis aromatas, kuriuo, pasak pačios šeimininkės, dažniausiai negali atsistebėti čionai atvykstantys užsieniečiai. Jų namuose duona dažniausiai jau yra praradusi tą puikų natūralų kvapą. Priežastis – gausybė konservantų ir kitokių sintetinių priedų. Užtat čia, Aglonoje, nusipirkę kepalėlį, galime būti tikri, jog jis – tikrai ekologiškas, iškeptas, laikantis senųjų duonos kepimo tradicijų.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"