Paieška Jie dar neprijaukinti (3)

Jie dar neprijaukinti (3)

Henrikas GUDAVIČIUS

Liškiava, Varėnos raj.

 

Gamta dažniausiai stebina mus savo smulkmenomis – taip rašė Žanas Anri Fabras (“Natura maxime miranda in minimis”). Visiems aišku, kad vabzdžiai ir yra tos smulkmenos. Bet ar galima kalbėti apie vabzdžių jaukinimą. Juk visa ta smulkmė, besibraunanti į žmogaus būstą, yra tiktai nepageidaujami įnamiai. Bet prisitaiko jie labai tobulai. Sako, dvidešimtojo amžiaus viduryje amerikiečiai buvo paskelbę karą tarakonams. Išleido jie milijonus dolerių ir pralaimėjo. Tarakonai ir šiandien gyvuoja… 

Bitės taip pat yra vabzdžiai. Entomologai mano, kad medunešė bitė šiandien yra pusiau prijaukinta, bet didelių bitynų šeimininkai (ypač Amerikos kontinente) pasakys, kad bitės jau visai paklūsta žmogaus valiai. Tuo, žinoma, reikia abejoti. Paklausykime, ką porina Musteikos, Lynežerio, Ašašnykų bičiuliai: bičių spiečiai vis lekia ir lekia į Čepkelius, į Katros žemapelkynus, kur joks  žmogus neužklysta. Neišgirdai savitos, labai polifoniškos besispiečiančių bitelių šeimos muzikos, nespėjai prišaukti “perkūnijos”, daužydamas plaktuku į šutintuvo dangtį – ir lekia juodas spiečiaus debesis kur toliau nuo žmonių, įsikuria pirmykštės girios drevėse. Laukiniškas šių Dievo vabalėlių instinktas dar labai gyvas.

Žmonės su savo prijaukintomis karvėmis, arkliais, su šunimis ir žąsinais gyvena sau, o vabzdžiai – sau. Bet tai netrukdo elgtis jiems teatrališkai, tarsi kokiame dresuotų gyvūnų manieže. Tą “maniežą”, žinoma, reikia padaryti, nelabai ką pamatysi pievoje ar darže. Pietiniame kalvelės šlaite padarome stačiašlaitę atodangą, o priešais tą sieną išlygina smėlio ar žvyro aikštelę – čia ir žiūrėsim visokių amofilų, šoklių, tarkšlių, žygių, straubliukų ir net driežų cirką. Ir netgi rupūžių! Tuo gal ir sunku patikėti, bet sukraukime tos aikštelės pakrašty didesnių ir mažesnių akmenų krūsnį, ir karštą vasaros dieną tenai tūnos rudoji rupūžė. Ji yra naktinis gyvūnas, išeina iš slėptuvės vakare, medžioja netoliese, o rytą vėl slepiasi po tais akmenimis. Ten ir nekaršta, ir saugu. Jurgis Elisonas tą rupūžę vadino pamatine, nes senajame kaime ji dienodavo po iškilusiais pamatų akmenimis… Taigi tupi rupūžėlė po akmeniu ir stebi, kas čia darosi tame “manieže”. Toje pačioje akmenų krūsnyje gali slėptis ir driežas, ypač jei čia retkarčiais praeina katinas. Kai kurie puslaukiniai katinai driežą ima taip pat mielai kaip ir pelę… Netoli akmenyno gali būti ir kamanių aviliai, ir ežio slėptuvė. Tiesą sakant, gal ir nelabai logiškas toks sumanymas – suvilioti į vieną vietą tokius pievos, smiltpievės ir smėlynų gyventojus, kurie vienas kitą ėda, bet būtent čia ir prasideda cirkas. Mažos dykumos ir uolos imitacija iš tiesų gali būti tarsi lėlių teatro arena, tik reikia ilgiau pažiūrėti, ir negalvoti, kad šitaip tinginiaujant laikas eina beprasmiškai.

Žanas Anri Fabras visą ilgą savo gyvenimą keturpėsčias ropinėjo palei akmenines sienas, apsiginklavęs didinamuoju stiklu, ir to ropinėjimo užrašai vėliau buvo išversti beveik į visas Europos tautų kalbas… Kaip ten bebūtų, kai atviro smėlio aikštelė ir nuoga atodanga atsiranda šalia pievos, biologinė įvairovė ryškiai padidėja, gyvenimas visiems pasidaro įdomesnis. Pievoje drugiai slepia savo vikšrus, o entomofagai tuos vikšrus velka į savo urvus, išraustus atodangoje, o keliauti su sunkiu grobiu per smėlio “dykumą” juk lengviau nei per tankų žolyną. Tą kelionę stebi driežas, prigludęs prie akmenų, o aukštai prasklendžia vapsvaėdis ir taip pat viską mato ir viską atsimena – atlėks jis čia ir tada, kai nebus tos įtartinos žmogaus figūros. Visai netoli gyvena ir vapsvavoriniai labai gražūs bei sumanūs plėšrūnai, tiktai jų medžioklės metodas visai kitas…  

Per patį bobų vasaros vidurdienį stebiu mažą teatrą: vikrioji smėlinė amofila smagiai joja ant žalio vikšro, taip greit bėga apžergusi vargšą vikšrelį, kad net nematyti, kaip jį laiko. Bet smėlio aikštelė baigiasi, prasideda staigokas pakilimas, ir amofila pradeda buksuoti. O kai iki urvelio lieka keli centimetrai, staiga iš kažkur atsiranda dvi skruzdėlės ir bematant atima grobį. Amofila net nebando priešintis, nes mato, kad jau skuba čia visa vora skruzdėlių. Vikšras ritasi žemyn ir nė kiek nejuda, matyt, amofila jį paralyžiavo, suleidusi savo nuodų, todėl skruzdėlės jį puola dar aršiau. Po minutės jau matosi žaizda vikšro šone.

Pro šalį labai skubiai žingsniuoja žvilgantis mėšlavabalis, eina tiesiai ir susirūpinęs, nes visai nežiūri, kas čia darosi. Matyt, jis kažką užuodžia kitoje smėlio aikštelės pusėje, būtent ten, kur sukrauti akmenys ir galbūt tūno rupūžė. Bet gali būti, kad ji susirado patikimesnę žiemavietę, juk jau buvo pirmosios šalnos. Baltalūpių šoklių jau niekur nebepamatysi, tarkšlių mėlynsparnių irgi nebėra, tiktai smėlinės amofilos dirba lyg vasarą. Ir tai, matyt, yra dar vienas bobų vasaros ženklas.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"