Paieška Australijos gyvūnai (14)

Australijos gyvūnai (14)

Žinduoliai, dedantys kiaušinius ir perintys jauniklius

Berhardas GŽIMEKAS

 

Po tų atradimų ir tyrinėjimų echidnos ir ančiasnapiai buvo išskirti į atskirą poklasį. Į reptilijas jie panašūs akių, smegenų sandara ir atskiromis kūno dalimis (pavyzdžiui, pečių juosta); žinoma, taip pat ir tuo, kad turi kloaką. Tačiau jų negalima laikyti sterblinių ar kitokių žinduolių protėviais. Tai atskira žinduolių klasės evoliucijos šaka, pasukusi savu, ypatingu keliu.

Visi šių kiaušinius dedančių žinduolių patinai ant kulkšnių turi pentinus, tačiau tik ančiasnapių pentinai išskiria nuodingas medžiagas.

Vis dėlto smalsu, kodėl ančiasnapiai mums kelia gerokai didesnį susidomėjimą nei echidnos? Galbūt dėl to, jog jų beveik neįmanoma pamatyti zoologijos soduose? O gal dėl to, jog jie - vieninteliai žinduoliai, turintys snapą, tuo tarpu dygliai, panašūs į tuos, kurie dengia echidnos nugarą, būdingi ir kitiems gyvūnams? Sunku pasakyti. Beje, echidnos turi vieną stebėtiną bruožą, kuriuo negali pasigirti jų vandenyje gyvenantis giminaitis: tik ką padėjusios kiaušinį jos jį tuoj pat įdeda į sterblikę ir nešiojasi nuo septynių iki dešimties dienų; lygiai taip pat, kaip kad kengūros ir kiti sterbliniai gyvūnai elgiasi su savo palikuonimis. Iš kiaušinių prasikalę echidniukai būna vos 12 milimetrų ilgio. Jie laižo tirštą gelsvoką pieną, plaukeliais atitekantį iš pieno liaukų. Jaunikliai motinos sterblėje būna iki to laiko, kol išauga dygliai, o tai dažniausiai trunka nuo šešių iki aštuonių savaičių. Per tą laiką vaikiukai užauga iki 9-10 centimetrų ilgio. Tada pataitė juos paslepia savo lizdelyje. Metų amžiaus sulaukusios echidnos jau būna subrendusios, sveria nuo 2,5 iki 6 kilogramų, o dygliai būna užaugę iki šešių centimetrų ilgio.

Echidnų sterblinė - laikinas darinys, nes susiformuoja tik veisimosi periodui. Prahos zoologijos sodo darbuotojams pavyko nustatyti, kad panaši sterblikė atsiranda ir kai kuriems patinėliams; beje, reguliariai - kas 28 dienos.

Tarp kitko, echidnos yra vienos iš tų retų žinduolių, kurie gali gyventi daugiau kaip 50 metų. Echidna, atvežta iš Naujosios Gvinėjos, Londono zoologijos sode išgyveno 30 metų ir 8 mėnesius, kita Berlyno zoologijos sode - 36 metus, o Filadelfijos zoologijos sode vienas žvėrelis gyveno nuo 1903 iki 1953 metų (be to, nežinoma, kokio amžiaus Filadelfijon jis pateko). O ir buvo laikoma be ypatingo komforto - nedidelėje tuščioje patalpėlėje su medine dėžute miegoti.

Nors laisvėje gyvenančioms echidnoms nereikia laipioti po medžius, vis dėlto nelaisvėje tokius sugebėjimus parodo - metaliniu tinklu lengvai užsiropščia iki pat lubų. Bet nulipti nebesugeba, todėl dažniausiai tiesiog nukrenta ant grindų, neretai smarkiai susižeisdamos. Tai - didžiosios tylenės, neskleidžiančios kitų garsų kaip tik tylų šnopavimą. Užtat echidnos - puikios žemkasės: nepaprastu greičiu jos sugeba įsirausti žemėn net ir tuo atveju, kai gruntas būna gana kietas. Per dešimtį minučių žvėrelis gali visiškai pradingti iš akių po žeme. Ir vis dėlto laisvėje, skirtingai nuo ančiasnapių, jos nesivargina rausdamos sau urvus; dažniausiai užima kitų gyvūnų patalpas. Jeigu echidna vis dėlto nutaria įsirausti žemėn, tai dažniausiai paslepia tik apatinę kūno dalį; nugara lieka kyšoti paviršiuje - juk ją šiaip ar taip patikimai dengia dygliai. Šitaip įsirausiusią echidną ištraukti paviršiun visiškai neįmanoma. Savo galingais nagais ji tiesiog mirtinai įsikabina žemėn, o šoninius dyglius nuleidžia apačion. Taigi pamėginus po apačia pakišti ranką, ji kaipmat bus subadyta iki kraujo. Be to, echidnos moka susiriesti į kamuoliuką - visai taip, kaip mūsų ežiai. Ir lygiai taip pat, kaip ežiams, joms sunku tinkamai prižiūrėti kailiuką, esantį po dygliais. Todėl ten gyvena nemaža parazitų. Štai dėl ko echidnos nuolat kasosi. Tam reikalui gamta parūpino tinkamą įrankį - ilgą lenktą nagą ant antrojo užpakalinės kojos piršto.

Echidnų rega prastoka, bet jos labai gerai junta žemės virpesius. Dažniausiai minta skruzdėlėmis ir kitokiais vabzdžiais; apie tai akivaizdžiai byloja snukutis: jis vamzdelio pavidalo, neturi dantų, o liežuvėlis ilgas ir labai lankstus. Bet pasitaikius progai echidnos mielai paįvairina maistą; svarbu, kad kąsnelis kaip nors pralįstų pro tą burnikę-vamzdelį. Nelaisvėje laikomos echidnos mielai geria pieną, ėda sumirkytą bandelę, žalius ar minkštai virtus kiaušinius, mėsos faršą. Skirtingai nuo savo artimiausių giminaičių – ančiasnapių - echidnos gali ilgai pasninkauti, kartais net ištisą mėnesį. Atrodo, jog retsykiais joms būtina panirti į tam tikrą anabiozę. Galimas dalykas, jog tai būdas išsaugoti gyvybę per gana šaltas žiemas, kurių netrūksta pietinėje jų arealo dalyje - Viktorijos valstijoje ir Tasmanijos saloje.

Net nuostabu, kiek daug jėgos turi tie maži kresni padarėliai. Antai sykį echidnos nuo dėžės nuplėšė tvirtai vinimis prikaltą metalinį tinklą. Kitą kartą jos pakėlė dangtį, kuris buvo prispaustas sunkiais svarmenimis. Laisvėje echidnos, ieškodamos maisto, be jokio vargo apverčia akmenis, du kartus didesnius nei jos pačios. Kartą vienas Australijos zoologas sugautą echidną vienai nakčiai uždarė virtuvėje. Reikia tik įsivaizduoti, kaip jis nustebo iš ryto: visi baldai buvo išstumdyti. Ieškodamas, kaip ištrūkti, žvėrelis nuo sienos patraukė ne tik stalą, kėdes, dėžes su produktais, bet ir pastūmė šalin sunkią virtuvės spintą.

Dažniausiai echidnos visą laiką (skirtingai nuo ančiasnapių) „būna kelionėje“. Ne tik per kiauras naktis, bet ir didžiąją dienos dalį, ypač tada, kai orai geri. Pasirodo, tie keisti gyvūnėliai moka bėgioti ant užpakalinių kojyčių! Zoologas Maiklas Šarlendas, kartą vaikštinėdamas po Tasmanijos miškus, šalia takelio pastebėjo jauną echidną, kaip visada ūkiškai apuostinėjančią žemę. Pajutusi žingsnius, ji atsistojo ant užpakalinių kojyčių, lyg ir sutrikusi akimirką žvalgėsi, o paskiau išsigandusi šoko į krūmus - šoko bėgti stačia, ant užpakalinių kojų!

„Tai buvo labai juokingas reginys“, - vėliau pasakojo M. Šarlendas.

Australijos kontinente aprašyti trys echidnų porūšiai, tačiau ypatingų skirtumų nerasta. Naujojoje Gvinėjoje be vieno penkiapirščių echidnų porūšio pasitaiko dar trys kitos rūšies porūšiai, kuriems būdinga gerokai ilgesnė burnikė-straubliukas. Jų kailis pastebimai tankesnis ir ilgesnis, kai kurios beveik neturi dyglių. Tie Naujosios Gvinėjos gyventojai stambesni už giminaičius iš kontinento - užauga nuo 45 iki 75 centimetrų ilgio ir sveria nuo 5 iki 10 kilogramų. Viena tokia echidna, gerokai nutukusi Londono zoologijos sode, svėrė net 16 kilogramų.

Anksčiau Australijoje kai kurie aborigenai mielai valgydavo echidnas: juk ir Europoje pasitaikydavo mėgėjų pasigardžiuoti ežių mėsyte! Tačiau kai kurios aborigenų gentys, pavyzdžiui arandai, echidnų nemėgo, ypač jaunimas, nes buvo tikima, jog nuo jų mėsos greitai pražilstama. Beje, ta pati savybė buvo priskiriama ir kai kuriems kitiems laukiniams gyvūnams. Galimas dalykas, jog tokie prietarai padėdavo seniems, silpniems žmonėms lengviau prasimanyti maisto.

A. Trontonui kartą teko paragauti blynelių, keptų echidnos taukuose. Jis rašo: „Matyt, tai vienas iš tų nemalonumų, kurį gali patirti smalsus gyvūnų tyrinėtojas, kai jam valgį gamina pernelyg išradingas virėjas...“

 

Bus daugiau.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"