Paieška Kodėl negerėja Kauno marių pakrančių būklė?

Kodėl negerėja Kauno marių pakrančių būklė?

Povilas VITKAUSKAS

Kauno marių regioninio parko vyriausiasis ekologas

 

Kauno marios – tai energetikų veiklos kūdikis. Nemunas buvo užtvenktas dėl pigios elektros energijos gavimo. Didžiausią Lietuvoje vandens telkinį susiejus su gyventojų poilsiu, pradėjus taikyti įvairiausius veiklos apribojimus, atrodė, kad gamtosauginėmis priemonėmis bus sustabdytas krantų griuvimas. Be to, energetikai buvo pasirūpinę labiausiai bangų pažeidžiamas pakrantes sutvirtinti betonuotomis sienelėmis ar lauko riedulių eilėmis. Miškininkai pasistengė apželdinti pakrantes medžiais ir krūmais.

Praėjus 48 metams po Nemuno užtvenkimo, jau galime įvertinti aplinkosauginių priemonių efektyvumą. Bangų smūgiai nuolat ir didėjančia jėga tebeardo krantus. Didėjantį ardymą sukėlė prieš 5 metus pradėtas periodiškai kelti, o paskutiniais metais pakeltas ir nuolat palaikomas vandens lygis mariose. Tai susiję su energetikų veikla. Šį pavasarį buvo įdomu stebėti, kaip bangos lekia virš betonuotos Samylų pakrantės. O juk betonuojant buvo apskaičiuoti maksimalūs bangų aukščiai. Skaudžios tokių „eksperimentų“ pasekmės išryškės gal dar po kokių kelių metų. Tuo tarpu lauko rieduliai - beveik paskendę suneštame pakrantės smėlyje, o po vandens lygio pakėlimo bangos ritasi virš jų. 1999 metų gruodžio mėnesį, kada buvo pakeltas sezoninis vandens lygis, stebėjau uragano „Anatolijus“ sukeltas bangas. Lauko riedulių sienelės patikimai apsaugojo pakrantes nuo bangų, jos per šias užtvaras nepersirisdavo.

Kauniečiai nuo Pažaislio kyšulio stebi Raguolių miško papėdėje boluojančias smėlio atodangas. Šio reiškinio priežastis nesiejama su energetikų darbu. Tai statybininkų, apie dešimtį metų pumpavusių smėlį ir teikusių jį plytų fabrikui, „kūrinys“. Toje teritorijoje apie praėjusio šimtmečio aštuoniasdešimtuosius metus žemsiurbė siurbė iš požeminio telkinio smėlį ir jį pumpavo per mišką nutiestu smėliotekiu (beveik 1 m skersmens vamzdžiu) į kitoje kelio Kaunas–Žiegždriai pusėje sumontuotą pakrovimo aikštelę. Ši didžiulė duobė iki šiol dar veikia krantų persiformavimą. Jei daugumoje pakrančių ruožų atodangos jau buvo pradėję užželti, tai  Raguolių miško pakrantė – ištisa smėlio siena.

Girionių kaimo gyventojai dažnai pakeiksnoja miškininkus ir aplinkosaugininkus dėl blogos pakrantėje įrengto paplūdimio būklės. Senesni gyventojai atsimena: prieš 25 metus čia buvo tikras paplūdimys – su plačia balto, Anykščių smėlio juosta. Dabar – pelkėta, dumblėta, nendrėmis, lakišiais, dumblialaiškiais užžėlusi pakrantė ir siauras buvusio paplūdimio ruožas. Pakrantės dumblas gali padėti atskleisti kažkada klestėjusio paplūdimio paslaptį. Taip, čia nuo senų laikų buvo pelkėta, su dažnai į paviršių prasimušančiais šaltiniais vieta. O durpė yra mažiausiai atspari bangų ardymui. Ją bangos negailestingai taršė. Nepagelbėjo net ant paviršiaus išpiltas smėlis, - kokių 60 m ilgio pločio pakrantės ruožas per 2-3 metus buvo bangų nuskalautas. Nuskendusį pliažą dar primena bandymų jį gelbėti liudininkai – atokiau nuo kranto tūnantys, retkarčiais iš po vandens teiškišantys savo smailias viršūnes akmenys, iškart priviliojantys pulkus vandens paukščių. O išdavikės – pakrantėse bangų teliuskuojamos durpės dar ir dabar po stipresnio vėjo šuoro virsta juoda purvo mase.

Poilsiautojai irgi pakankamai aktyviai gali paveikti krantų būklę. Teko stebėti poilsiautojus, įsikūrusius ant neaukštų smėlėtų krantų. Tokiose vietose auga reti pušynai, aplinka labai patraukli ilsėtis. Tačiau vaikams ir suaugusiems nesinori vaikščioti iki žemos kranto vietos, kur galima lengvai patekti į vandenį, bet čia pat čiuožia byrančiu smėliu. Todėl kiekvienoje, patrauklesnėje tokio kranto vietoje formuojasi kelių metrų pločio įlankėlės, kurios sudaro sąlygas bangoms įsiskverbti į susidariusias ertmes, o tai suaktyvina krantų ardymą. Tokios vietos netinkamos intensyviam poilsiui.

Miškininkų įveisti krantų apsauginiai želdiniai, sutvirtinę savo šaknimis paviršinius dirvožemių sluoksnius, padidino krantų atsparumą abrazijai. Tačiau per pastaruosius metus atsiranda plynai iškirsti plotai, kuriuose didelė tikimybė krantų abrazijos suaktyvėjimui. Tokius kirtimus vykdo sodybų savininkai, kuriems atrodo, kad pro nuosavus langus turi matytis atviri vandenys. Labai negerai, kad tokie "užmojai“ įvykdyti ypač smarkiai ardomų krantų zonose – Zuikinėje ir Žiegždriuose.

Kokiu būdu tokie gyventojai geba įvykdyti savo užmačias? Pradžioje yra užverčiamos savivaldybės ir gamtosauginės institucijos skundais apie blogą pakrančių želdinių būklę, užaugimą menkavertėmis rūšimis. Tuo tarpu menkavertėmis rūšimis vadinami želdiniai –krūmai, savaime išdygę pomiškio medeliai - ir atlieka didžiausią gamtosauginį efektą. Deja, ne visiems tai suprantama. Tokie piliečiai, gavę leidimą kirsti menkaverčius želdinius, pasijaučia plotų šeimininkais, ir užmokėję vieną kitą baudą, turi plynę po langais.

Pakilusio vandens lygio padariniai gal ne kiekvienam ir aiškūs – juk ant kranto atbrailos tespėtas pastatyti vos vienas kitas pastatas, keliai pravesti atokiau nuo krantų. Tačiau didžiausią priežastį mušti pavojaus varpus verčia gamtinei aplinkai gręsiantys pokyčiai. Reti augalai, augę teritorijoje iki užtvenkimo, šlaitų viršuje neteko vietos ten pasodinus mišką, o apačioje – dėl vandens užlietų ir bangų nuardytų šlaitų. Todėl vertingiausi šlaitų augalai liko susispietę siauroje juostoje tarp miško ir stačių krantų. Šį pavasarį vakarinėje Grabučiškių pakrantės dalyje kartu su nuošliauža marių vandenys išskalavo ir labai retų, Europos bendrijos saugomų ir į Lietuvos raudonosios knygos sąrašus patekusių plikažiedžių linlapių augavietės dalį. Tai vienintelė vieta, kur prie Kauno marių dar buvo radę prieglobstį šie reliktai. Prie Girionių pakrantės augusių ir tokios pat svarbos kategoriją turinčių vėjalandžių šilagėlių augavietės likimas buvo toks pat. Nors marių pakrantėse beveik visur sutinkami pūkuoti pilkalapių šaukščių lapai, bet Girionių pakrantėje augo ir daug retesni plačialapiai šaukščiai. Juos per du metus visiškai sunaikino bangos. Iš 42 parke augančių saugomų augalų apie pusę yra susiję su sausais šlaitais. Todėl, esant dabartinei padėčiai, po kelių metų gali būti nuskalauti boloniniai katilėliai, gauruotieji gvazdikai, didžiažiedės juodgalvės, pieviniai šalavijai, dirviniai česnakai ir kiti reliktai, kuriems gresia toks pat likimas. Norint juos išsaugoti, reikia kirsti pakrančių želdinius. O tai susiję su koncepcijos apie Kauno marių šlaitų išsaugojimą keitimu.

Tuo tarpu pulkai privatizuotų plotų savininkų visokiomis priemonėmis nori įsikurti arčiau marių. Netolimoje ateityje marių pašonėje Jakštonyse prasidės statybos, o nuo to pakrančių ir vandenų būklė tik pablogės. Jei energetikai, gyventojai, o taip pat valstybinės institucijos problemas spręstų matydami ateities perspektyvą, daugelio negerovių būtų galima išvengti.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"