Paieška Rudenio tyla, spanguolės ir medus

Rudenio tyla, spanguolės ir medus

Romas NORKŪNAS  

Musteika                              

 

Rudenį ateina toks metas, kai viskas nurimsta. Dar šilta ir uodų yra, bet gamtoje tylu. Rugsėjo 21-ąją važiuoju dviračiu iš Marcinkonių, kur buvo rezistento Stasio Avižinio prisiminimų knygos pristatymas. Daug gerų žodžių pasakyta, daug emocijų. Prisimenu, kaip kalbuosi su marcinkoniške Sigute Bajoriūniene apie giesmininkes iš Lynežerio ir iš Marcinkonių, ir kaip, regis, susijaudinome, jog patys nebegiedame senųjų partizanų giesmių, o tik klausomės.

Dar gyvos susitikimo akimirkos, regis, jomis gyvendamas ir pasieksiu namus. Bet prie Grūdos upės užtvankos Grybaulioje mane sustabdo netikėtas vaizdas. Leidžiasi jau nebeilgos rudens dienos Saulė, o rausvai nudažytame vandenyje plaukioja gulbės. Reikia nupaveiksluoti. Štai tada ir išnyra Kąstytis Skromanas ant savo plausto. Iš tolo jį pažįstu. Žiemą vasarą čia žvejoja, o ką sugauna, tuo ir gyvas šis užsispyrėlis dailininkas ir drožėjas. O taip tylu tylu aplinkui. Kąstytis priplaukia visai arti kranto, kur stoviu ir, regis, mato mane. Iriasi, kaip man atrodo, buvusia Grūdos vaga, o šalia - gulbės. Ir nepratariu nei žodžio, gaila būtų, jeigu nuskambėtų kas nors ne taip šioje tyloje. Regis ir Kąstytis dabar galvoja tą patį. Kaip sumaniai jis valdo šį, regis, visai nepaslankų plaustą, ant kurio ir stovėti reikia beveik vandenyje. Ilgu irklu pasistumia tai pirmyn, tai atgal, tai apsuka plaustą - inercijos dėka aplenkia kliūtį. Taip ir nusiiria tolyn Grūdos meandromis (vingiais), lydimas pulko gulbių, o aš jau neskubėdamas minu į namus - Saulei nusileidus dar ilgai bus šviesu, galėsiu apeiti mūsų gyvulėlius.

... Atėjo kaimynas Antanas Zaliauskas. Buvau prašęs rugių sėjai. Pasitarėme dėl sėjos, pakalbėjome apie ūkinius darbus, apie uogas ir grybus. Kai išėjo, supratau, jog darysiu, ką prisižadėjau, rašysiu ką buvau sumanęs apie spanguoles ir spanguoliavimą. Visai netikėtai kilo mintis, jog reikia raginti Čepkelių rezervato saugotojus leisti vietiniams senukams uogauti tiek, kiek jie nori - nesvarbu kada ar kur. Spalio mėnesį - pats uogavimas. Dabar šių uogų gali saują suvalgyti visai nesusiraukęs ir būsi sveikas visą žiemą. Tik tokiomis, spalio mėnesį rinktomis, marcikoniškė Juzė Česnulienė gydėsi širdies sutrikimą, kaip pati sakė, valgydavo ir dabar valgo netrintas spanguoles su medumi. Ir tai jos pirmas dienos maistas.

O kaip yra dabar su uogavimu? Mano žmonos Vilmos vaizduotė labai laki. Kai išgirdo pasakojimą, jog senukai krenta į samanas, kai virš raistų pakimba malūnsparnis, pasipiktino: „...tai didžiulė neteisybė, tie žmonės čia gyvena nuo senų senovės, o turi slėptis ir bijoti savų raistų saugotojų, o be to rudenį jau būna išsiritę paukščiai, ar reikia taip saugoti dabar Čepkelius?“. Vilma gyvena kaime neseniai, todėl į raistus eiti nepratusi. Ir spanguolių suvalgo nedaug. Kaimo žmonėms, regis, taip pat uogų nedaug reikia, bet sveikatos juk suteikia ir pats uogavimas. Ir kaip neisi, jei ir darbų apie namus apmažėjo, ir ruduo toks ramus, ir uogos ne tik gardžios, bet ir brangios. Juk taip buvo nuo seno.

... Matėme ir mes tą vėjavaikį, kai atvažiavome kopinėti medaus prie Tetervinų bokštelio. Neišsigandome. Agota negalėjo paaiškinti malūnsparnio garso, o dėl kitko – juk ne jai sukti galvą, kad mama paliko jos asmens dokumentą pas diedukus. Ryto rūkas prasisklaido, diena tampa saulėta ir šilta.

... Spalio pradžia mums yra medkopio metas. Kelminį avilį atvežiau ir įkėliau į jauną ąžuoliuką pavasarį. O štai dabar atvažiavome medaus. Neįprasta ropštis į ąžuolėlį medaus kaip meškinui – be geinio, be kopėčių. Teisybę sakant, net ir negalvojau to daryti, bet pasidarė įdomu, ką tas spiečius, atlėkęs gal iš Gudijos, turi. Ir gavau pylos iš karto, beveik be įspėjimo. Tada jau ropščiuosi su dūmais... Nukopiau gerai nusiteikęs. Viskas - kaip turi būti: turi ir sau bitės medaus, ir mums paragauti teko. Tiek, kiek buvo žemiau lystelių. Visas medus, kuris yra avilio viršuje, vadinamuosiuose rauguose, daugiau nei sprindis, yra bičių žiemos atsarga.

... Užsikaitėme ir geriame su dukra viržių arbatą su medumi. Lyginame skonį medaus iš avilio ąžuolėlyje ir esančio ant žemės. Regis, ir tas, ir tas turėtų būti iš viržių nektaro, bet skirtumas yra. Ir kaip jį paaiškinti? Abu aviliai čia pat, tik vienas aukštai, o kitas stovi ant žemės, tarp paukštininko Eugenijaus Drobelio išpuoselėtų viržynų. Nepaaiškinsi to taip paprastai. Man skanesnis „apatinių“ bičių - tirštas ir kvapnus. Bet ne viskas yra gerai šiame avilyje, nesigynė nuo manęs darbštuolėlės visiškai; bičių erkės čia padarys savo darbą. Ir dvi riebios pelės, kurias nuginiau nuo šio rėminio avilio pastogės, sugrįš, kad prasigraužtų į vidų. O medaus avilyje yra daug, bitės dar gyvens, kol sulauks šalčių, todėl reikės ateiti čia prieš Kūčią. Gal jau bus ir sniego, o ant jo pėdos, gal ir vilko, juk pasakojo Saulius Valentukevičius iš Balaitės vienkemio, kaip vobijo čia vilkus praėjusią žiemą.

... O spanguolių čia nedaug, pešioju po vieną iš žolynų. Dabar ir man norisi tų, Čepkelinių. Pabirusios, regis, jos ten ant kupstų - tik imk. Tik kad skanios ir šitos, o kai jas valgysime žiemą, jos mums primins šį mūsų Dzūkijos nacionalinio parko pakraštį ir šiltą spalio dieną. O senuosius musteikiškius traukia į Takaviskus, taip dar kartais pavadinami Čepkeliai, nes ten jų jaunystės takai, ten jiems tebeskamba šienapjūtės giesmės, ten atgimsta išgyvenimai. Juos traukia tas kraštas, kur sunkumuose gyvavo užsimiršusi jaunystė.

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"