Paieška Vilnelės sraunumos muselininkų nenuvylė

Vilnelės sraunumos muselininkų nenuvylė

Vacys PAULAUSKAS

Ozo vidurinės mokyklos žvejų būrelio vadovas, papildomo ugdymo pedagogas ekspertas

 

Požiūris į gamtą ir jos turtus įvairių žmonių skirtingas. Vieni tenkinasi gamtos prieglobsčio tyla ir ramybe bei pasiima gėrybių tiek, kiek leidžia įstatymai ir padorumas. Kiti pamina po kojom moralės normas ir pasisotina tik patenkinę savo grobuoniškus instinktus. Visi draudimai, taisyklės ir žmoniškumo nuostatos jiems nepriimtini kliuviniai, kuriuos būtina vardan nevaržomo gyvenimo apeiti. Pasitikėjimo principui čia vietos nėra. Bijoma tik grėsmingo kontrolės vėzdo, palaikančio tvarką ir teisingumą. Visa laimė, jog tokių gamtos “mylėtojų” mažuma. Daugelis žmonių teisingai supranta sąlyčio su gamta esmę, o kai kurie geranoriškai apriboja savo veiklą griežtesniais ne įprasta reikalavimais.

 

Į varžybas

 

Meškeriotojų elgesį gamtoje reglamentuoja Mėgėjiškos žūklės taisyklės. Jose išdėstytos bendrosios nuostatos, sąvokos, mėgėjiškos žūklės režimas. Tiesiog jose surašyta viskas, ką būtina žinoti mėgėjiškon žūklėn susiruošusiam žmogui. Visi meškeriotojai privalo Taisykles gerbti ir besąlygiškai jas vykdyti, tačiau tai netrukdo iš savęs, ar susibūrusio kolektyvo reikalauti daugiau suvaržymų nei šis taisyklių rinkinys numato. Tuo praktiškai įsitikinau rugsėjo 15 d. stebėdamas muselininkų klubo “Flyfishing.lt” renginį.

Apie šio klubo Vilnios upėje organizuojamas varžybas žinutę internete surado Ozo vidurinės mokyklos žvejų būrelio, kuriam aš vadovauju, narys Simonas Čepas. Berniukas labai domisi meškeriojimu museline meškere, pats riša museles ir sėkmingai jomis gaudo kiršlius ir marguosius upėtakius. Kad klubas “Flyfishing.lt” draugiškas vaikams, žinojau nuo Vokės upės valymo talkos (“Žaliasis pasaulis”, 2007 m. Nr.15(605), tačiau nutariau Simoną į varžybas palydėti pats ir morališkai jį palaikyti.

 

Neatstūmė

 

Varžybų dienos rytas buvo apniukęs, o kai su Simonu išlipome iš autobuso ir patraukėme prie Vilnelės, pradėjo lyti. Mūsų nuotaika pasitaisė, kai iš atsakingo už varžybų organizavimą Egidijaus Ulčinsko sužinojome, jog mano Simono noras dalyvauti varžybose sveikintinas, o užsimezgusi pažintis gali išsiplėtoti į klubo narių draugystę su vaikais ir jaunimu.

Išsiaiškinę, jog Simonas museline meškere gaudo neseniai, vyrai nepagailėjo jam dėmesio, gyrė jo surištas museles, patarė, kurias dera šiandien geriau naudoti ir dovanojo tokių, ant kurių tikrai turėtų kibti. E.Ulčinskas, kaip varžybų organizatorius, jose nedalyvavo. Todėl pasiūlė mano Simoną per varžybas globti, jam patarti ir padėti. Aš mačiau diskutuojančius, besirengiančius varžyboms dalyvius, mačiau kaip atvyko kauniečiai, kaip visi džiaugėsi svečiu iš Baltarusijos, tačiau nemačiau nė vieno varžybų teisėjo. Pasirodo, kad darniame, sąžiningų, save gerbiančių, žmonių kolektyve teisėjai visiškai nereikalingi.

 

Varžybos naujoviškai

 

Dažnai, organizuojant įvairias meškeriojimo varžybas, iš jų dalyvių renkamas starto mokestis. Jį stropiai rinko ponas Egidijus. Kiekvienas dalyvis turėjo duoti dvi museles. Simono buvo paklausta, ar jam negaila paaukoti museles. Gal jis nori būti nuo tos prievolės atleistas. Maniškis nuo vyrų neatsiliko. Taip priziniame fonde tarp meistrų rištų muselių atsirado ir Simono dailūs strymeriukai.

Varžybų dalyviai vietoje savo muselių gavo aplankaliuką su kortele ir tušinuku. Per varžybų atidarymą buvo priminta, jog kortelėje būtina užrašyti savo vardą ir pavardę, suregistruoti 30 cm ir ilgesnius užkibusius kiršlius ir marguosius upėtakius. Varžybų metu visos sugautos žuvys nedelsiant turi būti paleidžiamos atgal. Teisėjai varžybose nereikalingi, nes jos vykdomos pasitikėjimo ir garbės principu. Nugalėtojas ir prizininkai bus išaiškinti remiantis dalyvių kortelėse rastais parodymais.

 

Apibarė ir nėjo

 

Varžyboms prasidėjus oras pasitaisė, nustojo lyti ir pasirodė saulė. Mano Simonas su grupele kitų vyrų bandė laimę sraunumoje, kur Vilnelė teka šalia Pučkorių gatvės, netoli restauruoto dvaro ir didelio daugiaaukščio namo. Ko gero, iš jo Vilnelėje nusimazgoti kojų ir rankų atėjo pagyvenusio amžiaus moteris ir, pamačiusi meškeriotojus, piktokai pareiškė: “Žuvį gaudykit ir darykit su ja ką norit, o anteles palikite ramybėje.  Jos mano, nes aš jas globoju ir lesinu”. Į mano pastabą, jog čia kultūringi muselininkai ir tikrai antelių neskriaus, atšovė: “Nieko nesakyčiau, jeigu nebūčiau mačiusi, kaip aną dieną atsibastęs meškeriotojas vieną antytę nudaigojo”. Pasakė labai piktai, apsisuko ir nuėjo. Žiūrėjau į tolstančią moterį ir supratau, jog jai labai skaudu… Srovėje iš tikro sukinėjosi patiklių didžiųjų ančių pulkelis ir, ką gali žinoti, gal tikrai koks nenaudėlis, užvėręs ant kablio duonos plutą, parsivilko į krantą moters lesinamą paukštį ir privertė įtariai nužvelgti kiekvieną prie vandens besiartinantį žmogų. Moteriškė matė ir globojo tik paukščius. Ko gero, ji nenutuokė, kokios taurios, žmogaus globos reikalingos žuvys gyvena upėje. Gaila, jog ji nematė,  kaip šalia jos namų buvo sugauti gražuoliai kiršliai, ir visi jie nedelsiant paleisti atgal, nors Taisyklės leidžia meškeriotojui per parą sugauti (aišku, ir paimti) 3 vienetus ne mažesnių kaip 29 cm kiršlių ir tiek pat ne mažesnių kaip 30 cm margųjų upėtakių.

 

Žuvinga ir saugotina

 

Per varžybas žuvis kibo. Muselininkai sugavo margųjų upėtakių, pasitaikė viena kita lašišaitė, tačiau labiausiai meškeriotojus džiugino kiršliai. Nepaisant to, iš 24 startavusių meškeriotojų tik trys dalyviai sugavo įskaitinius, t.y. 30 cm ir ilgesnius, kiršlius ir marguosius upėtakius, atnešusius jiems sėkmę. Per varžybų uždarymą šiems laimingiesiems atiteko į prizinį fondą surinktos muselės.

Varžybos parodė – Vilnelėje tikrai yra jaunų lašišažuvių. Ar taps jos rekordiniais laimikiais? Viskas priklauso nuo meškeriotojų ir geros valios žmonių. Gerai, kad nebe pirmus metus vykdoma lašišinių žuvų apsauga. Smagu girdėti, jog akcija “Lašiša – 2007” duoda gerus rezultatus, tačiau ant kiekvieno kampo aplinkos apsaugos inspektoriaus nepastatysi. Reikia daugiau tokių žmonių, kaip ta paprastutė anteles lesinanti ir už jas galvą guldanti moteris.

... Mano Simonas nuo tikrų muselininkų neatsiliko. Jam irgi nusišypsojo laimė sugauti ir paleisti atgal į upės sraunumą du kiršlius. Tos žuvys nebuvo įskaitinės ir dėl to jaunasis žvejys nesijaudino. Jis suprato, jog dalyvavo renginyje, kuriame daugiau už meistriškumą vertinamas pasitikėjimas, noras turėti žuvingas mūsų gražuoles upes.

Po varžybų mudviem su Simonu į autobusų stotelę kulniuoti neteko. Į miestą mus parvežė Šarūnas Ramanauskas. Matyt, mano ugdytinis jam patiko. Kitaip ar būtų žmogus pirmam sutiktajam dovanojęs gerą muselininko liemenę. Simonui tai ne tik dovana, tai liudijimas, jog kilnūs meškeriotojai įžvelgia jame savo pasekėją, mokantį  ne tik gaudyti žuvis, bet, esant reikalui, taikantį muselininkų klubo “Flyfishing.lt” propaguojamą principą: “Pagavai – paleisk”.

Baigiant šį pasakojimą, manau, neprošal priminti, jog dėl lašišinių žuvų neršto nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. draudžiama gaudyti marguosius upėtakius.  

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"