Paieška Pucko pavilioti...

Pucko pavilioti...

Jaunimo mainų programa Lenkijoje

Ugnė BUŽINSKAITĖ

 

Vos spėję įsijausti į naujus mokslo metus, neseniai parašę keletą kontrolinių darbų mokykloje, gavome puikią progą pratęsti vasaros atostogas, pailsėti bei pasisemti naudingų žinių tarptautinėje jaunimo mainų programoje, kuri vyko Lenkijoje.

Į mainų programą buvo kviečiamas 16–19 metų aktyvus, ekologija besidomintis jaunimas. Lietuvai atstovavo 15 jaunų žmonių (po 3 iš Anykščių, Zarasų, Mažeikių, Švenčionių, Panevėžio). Mainų programą organizavo lenkų nevyriausybinė organizacija Institute of  European. Programoje dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos jaunimas. Lietuvius į Lenkiją lydėjo Švenčionėlių verslumo centro konsultantė Virginija Lukšionytė.

... Išvažiavome trečiadienio vakare. Kelionės linksmybės prasidėjo vos tik įlipus į autobusą Vilniuje. Visi buvome linksmai nusiteikę ir džiaugėmės vėl susitikę su draugais, kurių jau spėjome pasiilgti. Dalijomės prisiminimais apie vasarą vykusią verslumo stovyklą Palangoje, kurioje vieni su kitais ir susipažinome.

Autobusu važiavome 11 valandų, ketvirtadienio ryte jau buvome Gdanske. Iš ten traukiniu nuvykome į kurortinį miestelį Pucką, kuriame buvome dešimt dienų. Šis miestelis yra Šiaurės Vakarų Lenkijoje, Baltijos jūros (Gdansko ilanka) pakrantėje. Nors Puckas iš pažiūros ir nedidelis miestukas, bet jame gyvena 11 350 tūkstančių žmonių.

Miestelis iškart sužavėjo savo architektūra (visi pastatai saviti: vokiškasis raudonų plytų stilius susimaišęs su puošniuoju lenkišku) ir nuostabiu vaizdu į jūrą. Dar labiau nustebome, kai pamatėme, kad gyvensime prie pat jūros.

Įsikūrėme po 2 žmones viename kambaryje, kuriame turėjome visus patogumus: atskirą dušą su tualetu, televizorių su kabeline antena, virdulį ir netgi šaldytuvą.

Po kelionės išvargusiems lietuviams programos vadovai lenkai Kamila ir Pšemekas pirmąjį vakarą leido pailsėti: apžiūrėti miestą, apylinkes, labai nuvargusiems – pamiegoti.

Kitą dieną apsirengę šiltomis striukėmis išsiruošėme buriuoti mokomosiomis jachtomis į marias. Diena buvo graži, saulėta ir giedra, tad plaukiojome linksmi ir gerai nusiteikę. Buriavo lenkų vaikinai, kurie taip pat dalyvavo šioje mainų programoje, o lietuviai mokėsi. Patyrėme ir ekstremalių pojūčių, kai jachta sukdamasi į kitą pusę pasvirdavo ant šono gana stačiu kampu, bet lenkai mus nuramino, kad neapvirsime, nes grimzdė nuleista. Taip pat patikino, kad dar niekada nebuvo girdėję, kad jog jachta apskritai būtų apvirtusi, netgi štormo metu.

Plaukiodavome beveik kiekvieną dieną, jeigu tik oras tam būdavo palankus.

Kadangi mainų programa vyko ekologine tema, dalyvaudavome paskaitose, susietose su ekologija. Vienos metu sužinojome apie Lenkijoje randamus mineralus ir akmenis, kitų – apie jūros gyvūniją ir augaliją bei apie paukščius. Ypač įdomi paskaita buvo apie kormoranus, kurios metu ėjome į jų gyvenamąsias vietas. Kormoranai – gražūs, dideli juodi paukščiai, bet jie daro žalingą įtaką Pucko gamtai. Kormoranų nusiaubti medžiai atrodo lyg vaiduokliai. Šių paukščių išmatos yra rūgštingos, todėl medis, kuriame gyvena kormoranai, anksčiau ar vėliau žūsta. Taip pat šie paukščiai kelia siaubą ir žvejams. Galima sakyti, kad netgi konkuruoja, nes per metus iš įlnkos kormoranai sugauna apie 500 tonų žuvies.

Nors veikla ekologine tema ir būdavo įdomi, labiausiai nudžiugdavome, kai atsikėlę ryte sužinodavome, jog vyksime traukiniu į kitus aplinkinius Lenkijos miestus. Pirmoji mūsų kelionė buvo į miestelį Helą, kuris taip pat įsikūręs prie Baltijos jūros. Užsieniečiai šį kraštą vadina pragaru, nes angliškai šis žodis skamba beveik taip pat, kaip ir miestelio pavadinimas. Tai žvejų kraštas, nes Helą iš trijų pusių supa vandenys, todėl nuo seniausiųjų laikų pagrindinis žmonių verslas čia – žuvininkystė.

Hele aplankėme istorinį švyturį, kuriame slėpėsi Antrojo pasaulinio karo dalyviai – Lenkijos patriotai, užlipome sraigtiniais laiptais į viršų, į apžvalgos aikštelę, nuo kurios apžvelgėme nuostabią Helo panoramą. Taip pat aplankėme žvejybos, ruonių muziejus. Pastarajame galėjome pamatyti daugybę gyvų ruonių iš arti. Sužinojome, kad ruoniai turi labai jautrius ūselius, kuriais gali jausti daiktus netgi po vandeniu.

Pradžioje stebėjomės, kad šiame muziejuje daug kur pastatyti indai, į kuriuos turistai gali mėtyti monetas. Mat dauguma atvykėlių pinigėlius meta tiesiog į vandenį, kuriame gyvena ruoniai. Pamatę blizgantį daiktą, gyvūnai jį dažniausiai praryja, galvodami, jog tai smulkios žuvys. Muziejaus istorijoje yra buvęs netgi toks atvejis, kai ruonis mirė ,,persivalgęs“ monetų...

Labai smagi kelionė buvo į Sopotą ir į Gdanską. Kaip mums paaiškino lenkų vadovė Kamila, Sopotas – vakarėlių, festivalių, pramogų, naktinio gyvenimo miestas, o Gdanskas sužavi kiekvieną savo istorine dvasia ir architektūros grožiu.

Mus sužavėjo Sopoto gatvės, mažytės jaukios kavinukės jose, besišypsantys ir linksmi žmonių veidai. Pavydėjome lenkams, kad turi tokį nuostabų miestą. Lenkai juo labai didžiuojasi ir linksmintis dažniausiai važiuoja ten.

Sopotu buvome nustebinti, bet kada prieš akis atsivėrė Gdansko senamiesčio vaizdas, nustebome dar labiau. Gatvėmis vaikščiojome užvertę galvas aukštyn, grožėjomės pastatų didybe. Eidami pagrindine Gdansko senamiesčio gatve, kuri tęsiasi nuo vadinamųjų Auksinių iki Žaliųjų vartų, sustojome prie įspūdingos Neptūno statulos. Bežiūrėdami į ją, išgirdome skambinant šv. Marijos bažnyčios varpus. Tuo metu atsidarė apvalus vieno namo langas (vadinamas rozete) ir pro jį išlindo gipsinė lėlė, aprengta iškilminga senovine suknele. Ji, lėtai sukiodamasi iš vienos pusės į kitą, sveikino gatvę.

... Be kelionių, ekologinių paskaitų ir buriavimo, linksmai laiką leidome ir su lenkų jaunimu. Suorganizavome lietuvių vakarą, kurio metu pristatėme savo šalį: dainavome lietuvių liaudies dainas, sutartines, mokėme lenkus šokti lietuvišką tautinį šokį. Taip pat padovanojome lenkams iš Lietuvos atvežtą didžiulį šakotį.

Lenkai tai pat mums pristatė savo šalį, supažindino su savo krašto žymiais žmonėmis, papročiais, suvaidino mums nedidelį spektaklį apie tipišką lenkų kašubų šeimynėlę.

Jaunimas Lenkijoje labai draugiškas, mus noriai priėmė. Nors bendravome tik angliškai ir kartais pritrūkdavome žodžių, bet būdavo progų ir pajuokauti. Buvome nustebę lenkų švietimo sistema, nes ji kitokia nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, egzaminus jie laiko ne tik dvyliktoje, bet ir devintoje klasėse, nes jei moksleivis nori pakliūti į gimnaziją, turi išlaikyti tris egzaminus – lenkų kalbos, matematikos ir geografijos.

... Turėjome nuostabias atostogas. Tikimės ir kitais metais nuvykti ten pat, nes Kamila tyliai prasitarė, jog 2008 m. vėl rengiamasi organizuoti mainų programą ir pakviesti tuos pačius žmones.  Būtų smagu. O šauniausia yra tai, kad mainuose įgijome patirties, praktikos kalbant angliškai, sužinojome daug naudingų naujų dalykų. Taigi dalyvauti įvairiose mainų programose išties verta. Ir, kaip sakė vienas lenkų vaikinas, ,,jei nori gerai pakeliauti, keliauk tik su bendraamžiais.“

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"