Paieška Šalia mėlynuojančių vaivorų karalijos

Šalia mėlynuojančių vaivorų karalijos

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Jau ilgus metus Ukmergės miškų urėdijos Šešuolėlių girininkijai vadovauja prityręs girininkas Romualdas Vaskela, galima sakyt, vietinis, kilęs iš Širvintų rajono. Prasidėjo jo kelias į miškininko profesiją paprastai: baigė vidurinę mokyklą, įsidarbino Ukmergės miškų ūkio Šešuolėlių girininkijoje, įstojo neakivaizdiniu būdu mokytis į Kauno miškų technikumą. Tai buvo 1964 metais. Baigęs mokslą, septynerius metus padirbėjo Šešuoliuose girininku, o paskui jaunam miškininkui pasiūlyta pereiti į Širvintų miškų ūkį: ten, Šešuolėliuose, reikėjo girininko...

 

Teko įsikurti iš naujo

 

„Girininkija tada buvo gerokai apleista, - prisimena Romualdas Vaskela. – Be didelio ūpo sutikau girininkauti. Nesitikėjau, kad taip ilgai teks užsibūti: šias pareigas einu nuo 1972 metų. Kai perėmiau girininkiją, po savaitės pradėjome statyti naują girininkijos pastatą. Statyba vyko dvejus metus. Vieta patogi, tik dėl geriamojo vandens sunkoka: kad ir giliame, dvidešimt vieno žiedo šulinyje jo būna nedaug. Buvo ir kūdra iškasta, bet joje taip pat vandens trūko, vasarą išdžiūdavo. Teko tą kūdrą užkasti“.

Vaskelų giminėje miškininkų nebuvo; tik Romualdo žmona Stanislava dirbo girininkijoje. Vaikai – du sūnūs: Laimis bei Vytautas ir duktė Daiva – išsirinko kitas profesijas. Nebent iš anūkų, kurių yra keletas, kas nors dar miškininku taps...

Sovietiniais metais, kaip sakė girininkas, buvo sunku miškininkams dirbti, nes tuometinė valdžia kaime daugiausia į žemės ūkį dėmesį kreipė, tad miške trūkdavo darbininkų. „Tik gelbėdavo tai, kad dauguma mūsų girininkijos darbuotojų turėjo arklius, ir man bedirbant taip viskas susitvarkė, jog žmonės prie namų sodybinius sklypus, vadinamuosius „arus“ galėjo naudoti. O anksčiau visi miško darbininkai  sodindavo bulves valdiškoje žemėje, pamiškėse, o ten jas išknisdavo šernai. Taigi kiek vargo turėjome. Ir tvoras vyrai tverdavo, ir saugodavo, budėdavo naktimis, bet bulvių – kaip nėra, taip nėra. Paskui su tuometiniais aplinkiniais ūkiais susitariau, kad leistų girininkijos darbuotojams prie namų tuos „arus“ turėti. Tai dar padėdavo sulaikyti žmones nuo bėgimo į kitus darbus ar į miestus. Buvo susiformavęs toks jau neblogas darbo kolektyvas, nuolat turėjome septynis-aštuonis darbininkus. Iš esmės pagal to meto užduotis jų užtekdavo. Vėliau darbininkai ėmė į pensiją išeidinėti, o naujų neatsirado. Atkūrus Nepriklausomybę, vykstant pertvarkai, gal dvejus trejus metus nebuvo nusistovėjusi miškotvarka, viskas keitėsi. Kaip tik tuo metu ėmė smarkai džiūti eglynai. Niekas jokių rekomendacijų, kaip elgtis, neteikė. Dabar pagalvoju: jei būtume racionaliau kirtę, mažiau nuostolių būtume patyrę... Vėliau, kai kolchozai „subyrėjo“, naujų darbuotojų, jaunų vyrų, atėjo į girininkiją. Bet tai buvo tokie, kurie anksčiau nedirbo sunkaus fizinio darbo – buvę elektrikai, vairuotojai, šaltkalviai, kurie dažnai tik nustatytas valandas darbe anksčiau išbūdavo, o ne nuolat dirbdavo. Nors senieji darbininkai, kurie dirbo „družbomis“,  – tie motoriniai pjūklai buvo sunkūs ir dažnai gesdavo, - naujuosius darbininkus išmokė dirbti šiuolaikiškomis „huskvarnomis“, nauju traktoriumi, bet naujokų darbo našumas vis tiek pasirodydavo esąs nelabai koks. Būdavo, trijų žmonių brigada su arkliukais, su „družbomis“ po tris šimtus kubinių metrų medienos per mėnesį paruošdavo, o naujieji darbininkai – trijų brigada su dviem „huskvarnomis“ ir nauju traktoriumi – duok Dieve, kad šimtą kubinių metrų per tokį pat laiką sukirstų. Nepratę rimtai dirbti tie žmonės. O paskui užėjo darbininkų mažinimo vajus... Šiuo metu tik tris nuolatinius darbininkus turime. Dar vasaros darbų sezonui pasisamdydavome. Bet tai daryti labai trukdo dabartinė konkursų tvarka. Blogai, kad konkursą laimėjusios firmos neturi darbuotojų; darbus jos atlieka pripuolamai, o ne nuolat dirba. Iki praėjusių metų pasitelkdavome savo krašto žmones, kurie buvo įsteigę individualiąsias įmones ir laimėdavo konkursus, nes neatsirasdavo šiame krašte kitų stiprių pretendentų. O praėjusiais metais konkursą laimėjo stambus rangovas, kuris neturėdamas savų darbininkų, užsiplėšė aptarnauti vos ne pusę Lietuvos. Taigi pasamdo kokią brigadą, atlekia, griebia, o paskui – susitvarkyti sunku; reikia ir kai ką naujai perdaryti, ką tie žmonės dirbo, ir pabaigti, kas nepabaigta. Ir – vėl tylu, ramu, niekas miške nesirodo kokius du-tris mėnesius. Štai šiemet praėjo rugpjūtis, rugsėjis – toks geras oras buvo miške darbuotis, o nieko nenuveikėme, nes rangovo darbuotojai per tą laiką nesirodė. Atvažiavo jie štai tik dabar, spalio mėnesį, kai  prasidėjo lietūs“, - dėstė savo rūpesčius girininkas.

 

Tvarkosi ir privačių valdų savininkai

 

Girininkijos medienos gamybos plotai yra nutolę nuo gerų kelių; į kiekvieną biržę gerų kelių nenuvesi per pievas. Aplinkui pamiškės juk privatizuotos, bet kur medienos nesukrausi, taigi yra rūpesčių ir eiguliams Sauliui Blažiui, eiguliaujančiam apie dešimt metų, ir Renatai Misiūnienei, dar tik prieš porą metų pradėjusiai dirbti. Be  to, abu eiguliai studijuoja miškininkystę, dabar yra trečiakursiai. Girininkui, žinoma, padeda jo pavaduotojas Arūnas Dzedzevičius, miškininkas, irgi jau senokai dirbantis.

Šiais metais numatyta iškirsti 8,1 tūkstančio kubinių metrų medienos. Valstybinio miško girininkijoje iš viso yra maždaug 1700 hektarų.

Dėl privačių miškų savininkų problemų buvo iš pradžių, kai imta grąžinti savininkams miškų plotus. Tada kaip tik pradėjo džiūti eglynai. Naujieji privatininkai skubėjo kirsti miškus, pardavinėti medieną. Tada buvo galima kirsti mišką pagal įgaliojimus. O tie savininkų įgalioti asmenys ne visada kirto tvarkingai, ne visi atsodino biržes; buvo tokių, kad iškirto ir dingo. Kai kurių net patys savininkai negalėjo rasti. Dabar problemų mažiau, nes Šešuolėlių girininkijoje nėra didelių privačių miškų plotų. Ir iš esmės visa, kas buvo leidžiama iškirsti, jau iškirto. Liko tik priaugantys miškai, kuriuose galimas vien sanitarinis kirtimas, vėjovartų šalinimas. O šiaip jau, kaip sakoma, tik eilės tvarka kertama: sulaukia retinimo amžiaus, tada atlieka šiuos darbus, o masiško kirtimo jau nėra. Būdavo, tiesa, kad ilgai iškirstų plotų neatsodindavo. O miškininkai visas valstybės miško biržes laiku atsodina. Tada, kai džiūvo eglynai, per vienerius metus net šešiasdešimt hektarų miško atsodinta buvo. Sodinukais girininkija apsirūpina iš savo daigyno.

Dabar ir privačių miškų kontrolė taip pat yra gerokai efektyvesnė, tad didesnių pažeidimų nebūna.

 

Talkininkai – jaunieji miško bičiuliai

 

Zibalų pagrindinėje mokykloje veikia jaunųjų miško bičiulių būrelis, kurio nariai padeda miškininkams rinkti medžių sėklas, tvarkyti daigyną, gamina ir kabina paukščiams inkilus. Šis būrelis, kuriam vadovauja mokytoja Genovaitė Česaitė, nuolat bendradarbiauja su Šešuolėlių girininkija.

Rekreacijos zonų kūrimas paplito gal prieš kokius trejus metus. Miškininkai pastatė ir ne vieną pavėsinę, atokvėpio vietą su lauko baldais, automobilių stovėjimo vietomis. Bet būdavo, kad tos poilsiavietės ir nuniokojamos. Dabar Šešuolėlių girininkijoje yra dvi rekreacijos zonos; viena iš jų – atokvėpio vieta, o kita – poilsiavietė su pavėsine, stalais, suoliukais, su laužavietėmis. Vienu metu joje gali tilpti bent trisdešimt žmonių. Poilsiavietė įrengta įdomioje vietoje, prie pelkės pakraščio; toje vietoje būna nemaža grybų, uogų. Tačiau ne tik grybautojai bei uogautojai naudodavosi ta poilsiaviete. Ten kartais susirinkdavo ir dideles linksmybes mėgstančių jaunuolių, kurie kartą pavėsinę sudegino, o kaltininkų, kaip paprastai būna, niekas nerado. Miškininkai atstatė pavėsinę, bet padarė mažesnę negu buvo anoji, sudeginta.

Miško priežiūros, kirtimo technikos priemonių girininkija turi pakankamai. Turi ir du gerus automobilius. Ukmergės miškų urėdija, kuriai vadovauja urėdas Kazys Grybauskas, didelį dėmesį skiria girininkijoms aprūpinti technikos priemonėmis, kompiuteriais.           

 

Nors ir daug eglynų...

 

Didesnių gaisrų girininkijos miškuose būna retai; paskutinis nemenkas gaisras kilo maždaug prieš dvejus metus, kai kažkas uždegė iškirstą biržę, ko gera, neatsargiai numetęs smilkstančią nuorūką. Miškininkams teko kviestis pagalbon ugniagesius, kurie gaisrą gana greitai užgesino. Tačiau vis dėlto apdegė dalis sukrautos medienos, nors iš viso nuostoliai nebuvo dideli. Apskritai didesnis gaisrų pavojus kyla tik tada, kai prinoksta daug uogų, gausiai užauga grybų, nes jų rinkti po miškus pasklinda nemaža žmonių, tarp kurių esama ir nedrausmingų rūkalių. Beje, yra ir kitas rūpestis: medžiotojų klubas „Girios“, į kurį susibūrė daugiau kaip šešiasdešimt šios pramogos mėgėjų ir kurio narys yra ir girininkas Romualdas Vaskela, ne visad pajėgia užkirsti kelią pažeidėjams–brakonieriams. Šie su brangiais šautuvais, prisitaisę optinius taikiklius, su naktinio matymo prietaisais, galingais džipais neretai klaidžioja po miškus bei pamiškes, ieškodami stambaus žvėries. Bet, pavyzdžiui, bebrai, pridarantys daug žalos, jiems visai nerūpi. O miškininkai nespėja šių labai paplitusių žvėrelių užtvankų ardyti...   

Girininkas pasidžiaugė, kad vis dėlto beveik nepasitaiko medienos vagysčių, nebent vieną kitą pagalį koks gyventojas pravažiuodamas pro sukrautą malkų rietuvę į mašiną įsimeta.

... Iš saugomų teritorijų svarbiausia girininkijoje – Šešuolėlių telmologinis draustinis su plytinčia didele, apie 400 hektarų ploto pelke. Ta aukštapelkė – tarsi milžiniškas dubuo tarp mišku apaugusių kalvų, su vaizdingomis salelėmis. Pelkėje, žinoma, tarpsta spanguolės, vaivorai, mėlynės. Bet tai ne vien uogynų karalija: draustinyje esama kitų, iš jų ir retų Lietuvoje, augalų. Čia – ir įvairių gyvūnų buveinės.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"